Lietuvos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pastangos formuojant teismų praktiką 1918–1928 m

LTŠio straipsnio tikslas – ištirti Lietuvos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo indėlį formuojant bendrosios kompetencijos teismų praktiką per pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį (t. y. 1918–1928 m.). Darbo uždaviniai: pirma, atskleisti ir įvertinti Teisingumo ministerijos duotus teisės išaiškinimus žvelgiant į šią problematiką per teismo nepriklausomumo prizmę ir, antra, atskleisti ir įvertinti Vyriausiojo Tribunolo kasacinę praktiką taikytinų teisės šaltinių klausimu. Darbo objektas – 1918–1919 m. Teisingumo ministerijos cirkuliarų (aplinkraščių) nuostatos ir Vyriausiojo Tribunolo 1921–1928 m. kasacinių sprendimų turinys. 1918–1919 m. labai trūkstant kvalifikuotų teisininkų Teisingumo ministerija aiškino teisėjams įstatymus, o teisėjai padėdavo vykdomajai valdžiai (pavyzdžiui, policijai) vykdyti savo funkcijas. Visa tai pažeisdavo valdžių padalijimo ir teisėjų nepriklausomumo principus, tačiau buvo suvokiama kaip neišvengiama ir laikinoji priemonė. Teisingumo ministerija prisiimdavo darbą, kurį dabar dirba Aukščiausiasis Teismas, o tada turėjo dirbti Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. Teisingumo ministerija stengėsi nepiktnaudžiauti savo valdžia, nežeminti teismų sistemos darbuotojų orumo smulkmeniška globa, veikti maksimaliai korektiškai jų atžvilgiu, skatino teisėjų savarankiškumą, aktyvumą, demonstravo pasitikėjimą teismais.Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas kasaciniuose sprendimuose primygtinai reikalavo taikyti recepuotą svetimą teisę tose teritorijose, kuriose ji turėjo galioti pagal Lietuvos Konstituciją. Dėl precedentų ir mokslo doktrinos taikymo sprendžiant bylas Tribunolas pasisakydavo labai atsargiai – iš jo kasacinių sprendimų neįmanoma padaryti vienareikšmių išvadų dėl precedentų ir mokslo doktrinos leistinumo ar neleistinumo. Formuodamas bendrą papročių taikymo praktiką, Tribunolas konstatavo, kad tiek, kiek įstatymų leidėjas leido papročiui veikti, jis galioja ir turi privalomąją galią. Kartu Tribunolas susiaurino papročių taikymo sritį. Ypač nepalankus papročiui buvo Tribunolo 1924 m. vasario 1 d. kasacinis sprendimas Nr. 34, nustatęs: nėra pagrindo teigti, kad bendri visiems piliečiams teismai, turintys bylas spręsti pagal bendruosius įstatymus, turėtų taikyti papročius nagrinėdami visas civilines bylas, kurios anksčiau priklausė luominių valsčių teismų jurisdikcijai. Papročių išstūmimo iš apyvartos priežasčių reikia ieškoti bendroje negatyvioje recepuotos teisės atžvilgiu politikoje. Vietiniai papročiai buvo recepuotos teisės dalis ir jos partikuliarizmo išraiška, todėl buvo palaipsniui naikinami. Raktiniai žodžiai: vietinis paprotys, teisinis paprotys, teisės recepcija, teismų jurisprudencija, kasacinis teismo sprendimas, teismo nepriklausomumas.

ENThe purpose of this article is to investigate the role of the Ministry of Justice of Lithuania and the Supreme Tribunal of Lithuania in shaping the practice of courts of general competence during the first decade of restored Independence (i.e. 1918–1928). Tasks: firstly, to reveal and evaluate the interpretations of the law given by the Ministry of Justice, looking at this problem through the prism of judicial independence, and secondly, to reveal and evaluate the Supreme Tribunal‘s cassational practice regarding applicable sources of law. The object of the work is 1918–1919 Provisions of circulars of the Ministry of Justice and 1921–1928 Supreme Tribunal‘s cassation decisions. 1918–1919 in the face of a severe shortage of qualified lawyers, the Ministry of Justice interpreted the law to judges, and judges assisted the executive (such as the police) in carrying out their functions. All this violated the principles of separation of powers and independence of judges, but was perceived as an inevitable and temporary measure. The Ministry of Justice took over the work that the Supreme Court is doing now, and then the Supreme Tribunal of Lithuania had to work. The Ministry of Justice tried not to abuse its power, not to undermine the dignity of the employees of the judicial system by petty patronage, to act with maximum fairness towards them, encouraged the independence and activity of judges, and demonstrated trust in the courts.In cassation decisions, the Supreme Tribunal of Lithuania insisted on the application of prescribed foreign law in those territories where it was supposed to be valid according to the Constitution of Lithuania. Regarding the application of precedents and the doctrine of science when deciding cases, the Tribunal spoke very carefully – from its cassation decisions it is impossible to draw unequivocal conclusions about the permissibility or inadmissibility of precedents and the doctrine of science. Forming the general practice of applying customs, the Tribunal stated that within the limits in which the legislator allowed the custom to operate, it is valid and has binding force. At the same time, the Tribunal narrowed the scope of custom. The Tribunal‘s decision no. 34 (February 1, 1924) was particularly unfavorable to the custom This cassation decision found: there is no reason to say that courts common to all citizens, which have to decide cases in accordance with the general law, should apply custom in dealing with all civil cases which previously belonged to the jurisdiction of the courts of the States. The reasons for the expulsion of customs from circulation must be sought in the general negative policy in relation to the prescribed law. Local customs were part of the prescribed law and an expression of its particularism, and therefore were gradually destroyed. Keywords: local custom, legal custom, reception of law, jurisprudence, cassational practice, judicial independence.

• Lietuvos vyriausiasis tribunolas XX amžiuje. Jurisprudencija 2014, 21 (2), 440-460.
• Teisinių papročių taikymas Lietuvoje 1918-1940 m.. Teisė 2022, 123, 38-49.
• Vyriausiojo Lietuvos tribunolo praktika taikant vietinius papročius valstiečių paveldėjimo bylose. Teisė 2023, 126, 8-20.