Vyriausiojo Lietuvos tribunolo praktika taikant vietinius papročius valstiečių paveldėjimo bylose

LTŠiame straipsnyje nagrinėjami XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Vyriausiojo Lietuvos tribunolo kasaciniai sprendimai valstiečių paveldėjimo bylose. Autoriai siekia apibūdinti teismų praktiką dėl vietinių papročių taikymo; nustatyti, Vyriausiasis Lietuvos tribunolas siekė išplėsti ar susiaurinti vietos papročių taikymo sritį. Vyriausiasis Lietuvos tribunolas kasaciniuose sprendimuose išaiškino, kad teismai valstiečių paveldėjimo bylas pagal vietinius papročius gali spręsti tik tais atvejais, kai paveldėjimo santykiai susiklostė iki civilinių įstatymų pakeitimų, padarytų 1921 metais. Tribunolas nustatė, kad ypatinga valstiečių paveldėjimo tvarka neprieštaravo Konstitucijai, pagal kurią naikinami luomai (inter alia, valstiečių luomas) ir skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymą. Nei luomų panaikinimas, nei 1921 metais panaikinta ypatinga valstiečių paveldėjimo tvarka nereiškia tų teisių, kurios buvo įgytos remiantis vietiniais papročiais tuo metu, kai tokie vietiniai papročiai galiojo, praradimo. Tribunolas nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtinta vyrų ir moterų lygybė nereiškia jų paveldėjimo dalių lygybės ir nepanaikina kitų paveldėjimo ypatybių, atsirandančių remiantis vietiniais valstiečių papročiais. Formuodamas bendrą vietinių papročių taikymo praktiką, Tribunolas konstatavo, kad tose ribose, kuriose įstatymų leidėjas leido vietiniams papročiams veikti, jie galioja ir turi privalomąją galią. Vietinių papročių galiojimas nepriklauso nuo to, ar jie taikomi visais panašiais atvejais, ar kai kuriais atvejais nebuvo taikomi, pavyzdžiui, todėl, kad šalys nesirėmė vietiniais papročiais ir nereikalavo jų taikyti. Vietinių papročių netaikymas tam tikrais atvejais jokiu būdu nėra kliūtis taikyti juos kitais atvejais.Vietinių papročių egzistavimas turėtų būti įrodytas tik tada, kai jie nėra žinomi teismui. Jeigu teismui jie žinomi, nesvarbu, iš kurio šaltinio teismas žino papročius. Tai gali būti žinoma ir iš ankstesnių bylų, kurias nagrinėjo teismas, įskaitant ir tas, kuriose dabartiniai proceso dalyviai nedalyvavo. Tribunolas susiaurino vietinių papročių taikymo sritį. Ypač nepalankus vietiniams papročiams buvo 1924 metų vasario 1 dienos Vyriausiojo Lietuvos tribunolo kasacinis sprendimas nr. 34, juo nustatyta: nėra pagrindo teigti, kad bendri visiems piliečiams teismai, turintys bylas spręsti vadovaudamiesi bendraisiais įstatymais, turėtų taikyti papročius nagrinėdami visas civilines bylas, kurios anksčiau priklausė valstiečių teismų jurisdikcijai. Vietinių papročių išstūmimo iš apyvartos priežasčių reikia ieškoti bendroje negatyvioje politikoje iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje galiojusios teisės, kurią teko perimti, atžvilgiu. Vietiniai papročiai buvo ikikarinės teisės dalis ir jos partikuliarizmo išraiška, todėl buvo palaipsniui panaikinami. Pagrindiniai žodžiai: vietinis paprotys, teisinis paprotys, teisės recepcija, teismų jurisprudencija, kasacinis teismo sprendimas, valstiečių luomas, turto paveldėjimas. [Iš leidinio]

ENThis article examines the cassational judgments of the Supreme Tribunal of Lithuanian Republic in peasantry inheritance cases, adjudicated in the 1920s and 1930s. The authors aim to describe the case law on the application of local customs and to determine whether the Supreme Tribunal of the Republic of Lithuania sought to expand, or reverse, to taper the scope of application of local customs. The Supreme Tribunal of the Lithuanian Republic clarified in its cassational judgments that the courts can adjudicate peasantry inheritance cases according to local customs only when where the inheritance relations took place before the changes to the civil law, which were made in 1921. The Supreme Tribunal of the Lithuanian Republic had established that a special order of inheritance among the peasantry did not contradict the Constitution, according to which the castes (inter alia the peasantry caste) are hereinafter extinct, proclaiming the equality of all citizens before the Law. Neither the abolition of castes, nor the abolition of a special order of peasantry inheritance in 1921 meant the loss of those rights, which had been acquired on the basis of local customs at the time when such local customs were in force. The Supreme Tribunal stated that the equality of men and women enshrined in the Constitution does not mean the equality of their parts of inheritance and does not eliminate other characteristics of inheritance that arise upon on local customs of the peasantry. While forming the practice of applying the common local customs, the Tribunal found that within the limits in which the legislator allowed local customs to be in force, they are valid and have binding force.The validity of the local customs does not depend on whether they apply in all similar cases, or whether they have not been applied in some cases, for example, because the parties did not refer to the local customs and did not insist on their application. The non-application of the local customs in some cases is by no means an obstacle to their application in other cases. The existence of the local customs should be proven only when they are not known to the court. If the court is acknowledged with the customs, it does not matter from what source the court is acknowledged with them. This can also be known from previous cases that the court had adjudicated before, including those cases, in which the current parties of the case did not participate in. The Tribunal tapered the scope of the local custom. The cassational decision of the Supreme Tribunal of February 1, 1924 no. 34 established, that there is no reason to claim that the courts, that are common to all citizens and have to adjudicate cases according to the General Law, should apply custom to all civil cases, which formerly belonged to the jurisdiction of the peasantry courts. The reasons for putting the local customs out of circulation should be found in a generally negative policy regarding the Law that was in force in Lithuania before the First World War, which had to be taken over. Local customs were a constituent of pre-war law and were an expression of its particularism, and were therefore gradually abolished. Keywords: local custom, legal custom, reception of law, Supreme Tribunal of the Republic of Lithuania (1918–1940), jurisprudence, cassational practice, peasantry, property inheritance, inheritance disputes. [From the publication]

• Lietuvos teisės istorija / Vytautas Andriulis, Mindaugas Maksimaitis, Vytautas Pakalniškis, Justinas Sigitas Pečkaitis, Antanas Šenavičius. Vilnius : Justitia, 2002. 541 p., [1] žml. lap.
• Lietuvos teisės šaltiniai 1918-1940 metais / Mindaugas Maksimaitis. Vilnius : Justitia, 2001. 199 p.
• Teisinių papročių taikymas Lietuvoje 1918-1940 m / Jevgenij Machovenko. Teisė. 2022, t. 123, p. 38-49.