"Bajoras, rašantis lietuviškai", arba kalbos ir tautinės tapatybės ryšys ankstyvojoje Mečislovo Davainio-Silvestraičio publicistikoje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
"Bajoras, rašantis lietuviškai", arba kalbos ir tautinės tapatybės ryšys ankstyvojoje Mečislovo Davainio-Silvestraičio publicistikoje
Alternative Title:
"Nobleman, who writes in Lithuanian": a link between language and ethnic identity in the early journalism of Mečislovas Davainis-Silvestraitis
In the Journal:
Archivum Lithuanicum. 2013, t. 15, p. 331-348
Notes:
Reikšminiai žodžiai: Mečislovas Davainis-Silvestraitis; Tautinė tapatybė; Mečislovas Davainis-Silvestraitis; National identity.
Keywords:
LT
Mečislovas Davainis-Silvestraitis; Paveldas / Heritage; Tautinė tapatybė / Ethnic identity.
EN
National identity.
Summary / Abstract:

LTMečislovas Davainis-Silvestraitis (1849-1919) ) lietuvių kultūros tyrinėtojams pirmiausia yra žinomas kaip poetas, tautosakininkas, knygnešys. Paprastai taip konstruojamas M. Davainio-Silvestraičio įvaizdis populiariosiose visuomenės informavimo priemonėse, minint gimimo, mirties metines arba įamžinant atminimą. Tuo tarpu istorinėje mokslinėje literatūroje fragmentiški biografiniai M. Davainio-Silvestraičio tyrimai tapo tarsi lakmuso popierėliu konstruojant bajorijos įvaizdį lietuvių moderniosios tautos formavimosi procesuose. Iš pirmo žvilgsnio lenkakalbių laikraščių „Litwa“ ir „Lud“ leidyba skatina daryti prielaidą, kad kalbos M. Davainis-Silvestraitis nelaikė pirmine asmens tautinės tapatybės apsibrėžimo sąlyga, – tuo metu jis formulavo kitus tautinės tapatybės sudedamuosius elementus. Lietuvių nelegalios spaudos laikais M. Davainis-Silvestraitis tapo vienu iš retų „bajorų, rašančių lietuviškai“, kuris, konstruodamas bajorijos įtraukimo į modernią lietuvių tautą schemas, Vilniaus kaip modernaus lietuvių valstybingumo simbolio atgavimo strategijas, aktyviai svarstė kalbos ir tautinės tapatybės sąryšį. M. Davainio-Silvestraičio ankstyvasis žurnalistinis paveldas rodo, kad kalbą, tiksliau – lietuvių kalbą, jis laikė pirmine tautinio sąmoningumo formavimosi ir tautinės atskirties sąlyga. Lietuvių kalbos sakralizavimas M. Davainio-Silvestraičio ankstyvoje kūryboje ir publicistikoje taip pat turėjo savo funkciją – įrodyti gilias istorines lietuvių tautos tradicijas.Kalbai jo priskirtos simbolinės reikšmės turėjo iškelti istorines lietuvių tautos tradicijas, įskiepyti pasididžiavimą tautos praeitimi, įrodyti kultūrinį lietuvių savarankiškumą bei kultūrinę atskirtį nuo lenkų. Visiškai pagrįstais laikė lietuvių kalbos vartojimo pridėtinėse pamaldose reikalavimus, nes dievo kūrinys – gimtoji kalba, o ne katalikų tikėjimas – yra pagrindinis lietuvių tautinio atpažinimo požymis. Todėl, keldamas lietuvių tautos pilnos etnosocialinės struktūros idėją, M. Davainis-Silvestraitis bandė atmesti Lietuvos bajorijos, kultūriniame gyvenime ir buityje vartojusios lenkų kalbą, kaip aukštesnės kultūros skleidėjos savitumą. „Aušros“ laikais (1883-1886) jis ėmė skleisti mintį, kad, pakitus socialinei ir ekonominei visuomenės sanklodai, lenkų kalba Lietuvos bajorijai buvo tik vienas iš būdų, bent jau mentaline prasme, išlaikyti ir išsaugoti savo socialinį išskirtinumą iš kitų socialinių grupių. Jo manymu, bajorijos polonizacija buvo tik lingvistinė, išorinė, bet ne vidinė, dvasinė. M. Davainis-Silvestraitis, kalbą laikydamas pirmine tautinės atskirties sąlyga, ėmė plėtoti idėją, kad lietuviu norėjęs įsivardyti bajoras negalėjo rinktis kitokios kultūrinės ir politinės egzistencijos formos nei sąmoningai priimti lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą. Vėliau jis ieškojo kitų formų, kaip kitakalbė bajorija galėtų dalyvauti lietuvių tautiniame judėjime, kurios remtųsi ne vien kalba kaip svarbiausiu tautiškumą apibrėžiančiu elementu. [versta iš angliškos santraukos]

ENFor Lithuanian scholars Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849-1919) is known as a poet, a folklorist, and a book-carrier. We can often see such kind of an image constructed in popular media on occasions of commemorative events for Davainis-Silvestraitis. In historical literature, however, fragmentary biographical studies of Davainis-Silvestraitis were shaping a different image of a Lithuanian nobleman participating in the modern nationformation process. Davainis-Silvestraitis’ Polish publications in newspapers "Litwa" (“Lithuania”, 1908–1914) and "Lud" (“People”, 1912-1913) suggested that he did not consider language a primary condition of one’s national identity; besides, he concurrently discussed other elements thereof as well. But he began his publicist career in the newspaper "Auszra" (“Dawn”), and that was the environment in which the Lithuanian language functioned as a means of molding national identity. During the period of ban on Latin letters for Lithuanian Davainis-Silvestraitis became one of the rare examples of “a nobleman, who wrote in Lithuanian”, who composed schemes of integration of nobility into the modern Lithuanian nation, who structured strategies to return symbolism of the Lithuanian statehood to the modern city of Vilnius, and who actively discussed language connection to national identity. Davainis-Silvestraitis’ early journalistic heritage attests that he considered language a primary and core element of Lithuanian national consciousness and national distinctness. Sacralization of Lithuanian, and promotion of idea that Lithuanian script and literacy existed in old pagan times preceding Christianization helped him add symbolic value to his arguments.His goal was to prove the ancient history of the Lithuanian nation, to inculcate pride of one’s nation’s past, to point to Lithuanian cultural autonomy and its difference from the Poles. Davainis-Silvestraitis believed that the additional function of language in the church service had to not merely prevent manipulation with ethnic identity, but to turn the Lithuanian language into the primary tool of engineering national consciousness and cleaning national identity. In raising the idea of complete ethnosocial structure of the Lithuanian nation, Davainis-Silvestraitis tried to dismiss originality of Lithuanian nobility manifested through Polish as a marker of higher culture. During the time "Auszra" was published (1883-1886) he began working on the idea that using Polish had been the only way to preserve and maintain Lithuanian nobility’s social exclusiveness from other groups. Polonization of nobility, he believed, was only linguistic, external, but not internal, spiritual. Since Davainis-Silvestraitis considered language a primary marker of ethnic distinctness, he began considering a noblemen claiming Lithuanian identity to have no other choice than to accept the Lithuanian language and culture; there was no option open for him of a different cultural and political alternative. Later Davainis-Silvestraitis identified other forms of non- Lithuanian speaking nobility participation in the national movement; the language, however, was still considered a central element defining nationality. [From the publication]

ISSN:
1392-737X
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/52383
Updated:
2017-11-23 14:37:43
Metrics:
Views: 24    Downloads: 9
Export: