Fragmente jüdischer Identität im Werk Hannah Arendts

LTApšvietos epochoje atsivėrus žydų emancipacijos galimybėms per akultūraciją greitai pasirodė ir kita medalio pusė. Norėdami integruotis į visuomenę žydai turėjo atsisakyti savo žydiškojo tapatumo, kas buvo priimtina tik žydų daliai ir negarantavo jų pilnos integracijos dėl visuomenėje egzistuojančių antižydiškų nuotaikų, o kita vertus kėlė problemų santykiuose su žydų bendruomene. Straipsnyje nagrinėjama žydų tapatumo problematika, jos fragmentai žymios politinės teoretikės žydės Hanos Arendt (Hannah Arendt) kūrybiniame palikime. Panaudojami taip pat jos rašyti laiškai (susirašinėjimas su Karlu Jaspersu, Geršomu Šolemu) ir jos pasisakymai žiniasklaidoje. Atskleidžiamos H. Arendt naudotų terminų Parvenu ir Paria prasmės konkrečiuose tekstuose, apibūdinant socialinio iškilimo per asimiliaciją siekiančių žydų kolizijas naujųjų laikų visuomenėje, kuri nebuvo nusiteikusi palankiai žydų atžvilgiu. Jau asimiliacijos istorijos pradžioje buvo ganėtinai aišku, kad žydo kaip individualaus asmens akceptavimas nežydiškoje visuomenėje turi geresnius šansus nei priimti visą žydų bendruomenę kaip kolektyvą. Daug vietos straipsnyje skiriama jos parašytai žydų kilmės vokiečių rašytojos ir literatūrinio salono savininkės Rahelės Varnhagen (Rahel Varnhagen) biografijai, kurioje H. Arendt per istorinės asmenybės gyvenimo nagrinėjimo prizmę svarstė žydų asimiliacijos ir emancipacijos problemas. H. Arendt laikė save vokiečių filosofijos tradicijų tęsėja, ji gimė ir užaugo Vokietijoje, dėl to straipsnyje ji priskiriama prie vokiečių–žydų autorių. Pabaigoje aptariamas jos santykis su JAV.