Žodžio ir veiksmo vienybė : Juozo Brazaičio šimtmečiui
LTStaigūs istorijos pokyčiai nušluoja iš avanscenos žinomas figūras ir išdalina lemtingus vaidmenis tiems, kurie to visai nelaukė. Jie negali rinktis, abejoti ar atsisakyti. Privalo eiti ten, kur šaukiami. Stotis priešakyje žygiuojančios minios, projektuoti jos veiksmus ir viltis. Atstatinėti sugriautą valstybę. Niekados ir niekam ligi tol nevadovavę. Vienas iš tokių istorijos pašauktųjų – Juozas Brazaitis, gimnazijos mokytojas, literatas, neturėjęs jokių politinių postų ir ambicijų, ne mitingų oratorius, o mažakalbis, paprastas ir tiesus žmogus, netikėtai 1941 m. birželio sukilimo iškeltas į Laikinosios vyriausybės vadovus. Savo bendražygių pagarbiai vadinamas „didžiuoju rezistentu“ (V. Dambrava), „viena svarbiausių asmenybių lietuvių tautos rezistencinėje kovoje“ (A. Darnusis), jis buvo antinacinės ir antisovietinės rezistencijos strategas ir taktikas, jos vykdytojas ir jos istorikas. Praradus Lietuvai nepriklausomybę , rezistencija tapo vieninteliu tautos politinės valios raiškos būdu, didžiai rizikingu bei užslėptu valstybingumo tęsiniu, kuris reikalavo aukštos asmeninės aukos. Tūkstančiai Lietuvos žmonių ryžosi tokiai aukai, negalėdami susitaikyti su nepakeičiama okupacijos lemtimi. J. Brazaičio šimtmečiui skirtame rašinyje aptariamos šios iškilios asmenybės gyvenimo, kūrybos ir politinės veiklos kelias, ieškoma atsakymo į klausimą – kokios vertybės ir įsipareigojimai atvedė J. Brazaitį į rezistenciją, kuri tapo jo gyvenimo skirtimi iki paskutinės dienos?.Reikšminiai žodžiai: Atmintis; Gyvenimas; Istorija; Juozas Ambrazevičius (Brazaitis); Juozas Brazaitis; Kūryba; Lietuvių kultūra ir politika; Literatūros teorija; Politinė veikla; Publicistika; Rezistencija; Rezistencinis judėjimas; Veikla; Visuomeninė veikla; Activities; Creation; Creativity; History; Journalism; Juozas Ambrazevičius (Brazaitis); Juozas Brazaitis; Life; Literary theory; Lithuanian culture and politics; Memory; Political actvity; Resistance; Resistance movement; Social activity.
ENAbrupt changes in history sweep away the famous figures from the limelight and give the most important roles to those who do not expect it at all. They cannot choose, be in doubt or refuse to do something. They must be wherever they are needed. To stand in front of a marching crowd and affect their actions and hopes. To rebuilt a state that has been destroyed. Even if they have never been the leaders of anything as important as this. Juozas Brazaitis was one of those people who has definitely left his mark in history. He was a gymnasium teacher, author who never had any ambitions of being appointed to a political position. Juozas was not an orator who would often speak in different rallies, but rather a shy, simple person, a straightforward man, unexpectedly appointed as the leader of the Provisional Government of Lithuania by the June Uprising in 1941. He was respectfully called "the great resistant" (Dambrava) and "one of the most important personalities in the resistance battle of the Lithuanian nation" (Darnusis) by his companions as he was the strategist, tactician, executor and historian of anti-Nazi and anti-Soviet resistance. As Lithuania lost its independence, resistance became the only way of expressing the political will of the nation and the highly risky and hidden continuation of its statehood, which demanded sacrifice. Thousands of people in Lithuania made this sacrifice, unable to accept the pressing fate of occupation. In the essay dedicated to the 100th anniversary of Brazaitis, the life, creativity and political career of this outstanding personality is being discussed. It also tries to answer the following question: what values and obligations lead Brazaitis to resistance that became his sole purpose until the day he died?.
