Žmogaus tapatumo ontologija: tarp substancijos ir asmens

LTTapatumas iš esmės siejasi su egzistencija. Ne ta bendriausia prasme, kad „viskas siejasi su egzistencija“, kadangi bet koks dalykas – net tuščia sąvoka ar fantomas – egzistuoja savu būdu, bet todėl, kad tapatumas priklauso egzistencijos prigimčiai. Tai liudija pati elementariausia patirtis: kai suvokiame kažką egzistuojant, tuo pat suvokimu konstatuojame, kad šis esantysis yra šis, o ne kitas. Bet kas, suvokiamas kaip egzistuojantis, yra suvokiamas kaip kažkas viena, tapataus sau pačiam. Jei ši stiklinė nebūtų ši, viena, tapati sau pačiai, tai būtų ne ji, o kažkas kita, ką savo ruožtu suvoktume kaip tokį dalyką, kuris yra tapatus sau pačiam. Stiklinė egzistuoja tol, kol ji yra tapati sau pačiai. Jeigu ji tampa stiklo šukėmis, ji praranda savo tapatybę, ir mes sakome, kad jos nebėra. Kiekvienas iš mūsų egzistuoja tol, kol yra tapatus sau pačiam. Tapatumo baigtis reiškia egzistencijos baigtį. O jeigu kažkas pradėjo egzistuoti, kad ir stiklo šukių krūva ar žmogus, vadinasi, jis įgavo savo – stiklo šukių krūvos ar žmogaus – tapatumą. Ši kasdienė patirtis filosofų lūpomis bylojo daugybę kartų. Galima teigti, kad egzistencijos ir tapatumo klausimai filosofijos istorijos eigoje buvo svarstomi ne tik tolygiai, bet tapačiai, o būties metafizikos traktatai visuomet būdavo ir tapatumo problemos apmąstymai. [Iš teksto, p. 189].