LTTapatumo horizontai, kaip parinkčių, reikšmių, interpretacijų ir suvokčių galimybės, brėžtini kiekvienos tautos savasties sklaidoje. Istorija interpretuojama „įsivaizduojamos bendruomenės" link. Istorinė išmintis sąlygoja savitus kodus ir skaitymo diagramas: tautiniai mitai atsiranda, kai besiklostanti situacija reikalauja tam tikrų orientacinių gairių kaip inspiracijų iš praeities. Tapatumo sklaidai svarbūs šiuolaikiškumo vediniai: naujieji mitai, paradigmos ir dilemos, atskleidžiančios savitus fenomenus ir konkrečius poreikius, garbingos istorijos, pozityvaus ideologizavimo ir universalių vertybių - tolerancijos, pagarbos, supratimo propagavimas grindžiamas tradicija ir papročiais. Bendroji Europa plėtoja dvi tapatumo orientacijas: kolektyvumo ir individualizmo, kuriuos galima vertinti kaip nacionalumo pozicijas, ieškant bendrumų ir skirčių, steigiant raiškias savastingumo prerogatyvas dabarties kontekste ir brėžiant pagavias perspektyvas. Stereotipų trajektorijas istorijoje skatina pozityvūs nacionalistiniai siekiai - parodyti savo tautinį išskirtinumą ir nepaprastumą, turėti idealų sekinį, kuris padėtų moralinius pagrindus transcendentiniam judesiui. Tradicinės bendruomenės propaguojamos nuostatos savas vs svetimas, lietuvis vs kitatautis, mes vs kiti praranda opozicinį vientisumą. Įveikti įsigalėjusius stereotipus - svarbi integratyvumo paskata. Tapatumo vizija, kaip tautinis idealas, reikalauja savito ir naujo aktualizavimo. Esminiai žodžiai: tapatumas, dabartis, erdvė ir laikas, mitas, stereotipas, tautinis idealas.