"Naujojo žmogaus" kūrimas: sovietinės pedagogikos atvejis

LTStraipsnyje analizuojamas „naujojo žmogaus“ kūrimas – tiriamas sovietinės pedagogikos atvejis. „Amžinosios pertvarkos“ sindromas nėra naujiena, kuri nepadoriai užsitęsė jau antrą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį. Sovietinis paveldas (ar/ir kolektyvinys elgesys) pasirodė labiau gajus, nei buvo galima tikėtis. Gaila, bet kai kurie gana netolimos praeities fragmentai buvo skubotai pamiršti. Savalaikė ir savikritiška reakcija būtų efektyvesnė nei tylus „išstūmimas“ ar „užmarštis“. Apibendrinant galima teigti, jog sovietų laikais pedagoginio poveikio kryptis buvo dvejopa. Pirma, pasitelkus mokymo ir auklėjimo procesą, socialinius ritualus buvo siekiama išugdyti „naujų žmonių“ kartą. Antra, savito nuolatinio ideologinio puolimo ir kontrolės objektas buvo šeima. Ji laikyta ne tik svarbiausia „komunistinės visuomenės ląstele“, bet ir potencialia grėsme egzistavusiam režimui, tam tikru „antitarybinių elementų“ inkubatoriumi. Abiem aspektais požiūris į šeimą buvo instrumentinis – stabili sovietinė šeima gana tiesmukai traktuota kaip gyventojų prieaugio garantas, būsimų darbo jėgos ir kareivių šaltinis. Sovietų Sąjungoje buvo nuolat reformuojama švietimo sistema kaip vienas svarbiausių kontrolės ir indoktrinavimo segmentų. Šie procesai buvo sąlygojami ne tik siekio užtikrinti nubrėžtos veiklos gairių efektyvumą, bet ir kovos dėl galios bei išteklių kontrolės, taip pat valdančiųjų grupuočių kaitos.Reikšminiai žodžiai: Nauja karta; Pedagogika; Sovietinė pedagogika; Sovietinė pedagogika, ugdymo procesas, "naujas žmogus"; Šeima; A new generation; Family; Pedagogy; Soviet pedagogy; Soviet pedagogy, educational process, "new man".

ENThe article analyses the development of the "new man" – a case study of Soviet pedagogy. "The eternal transformation" syndrome is not a new thing which inappropriately continues for the second decade of independent Lithuania. The Soviet heritage (and/or the collective behaviour) turned out to be more vital than could have been expected. It's a shame but some fragments of the recent past were forgotten too quickly. A timely and self-critical reaction would have been more effective than silent rejection or oblivion. To sum up, it can be stated that the direction of pedagogical influence was two-fold during the Soviet times. Firstly, there was an attempt to develop the "new man" generation by using the process of education and parenting as well as social rituals. Secondly, the family was an object of a particularly persistent ideological assault and control. It was considered not only the most important part of the "communist society" but also a potential threat to the existing regime and as an incubator of “anti-Soviet elements”. In both aspects, the attitude towards a family was "instrumental": a stable Soviet family was relatively straightforwardly treated as a guarantee of population growth and as a source of future labour force and soldiers. The educational system in the Soviet Union was constantly reformed as one of the most important elements of control and indoctrination. These processes were driven not only by the need to ensure the effectiveness of the guidelines of the activities but also the struggle for control of power and resources, as well as changes in the governing bodies.