Wileńscy autonomiści i ich projekty autonomii politycznej Litwy w latach 1904-1905

LT1904 m. gruodžio ir 1905 m. birželio Vilniuje vykusiuose lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų atstovų pasitarimuose buvo aptarinėjama galimos Lietuvos politinės ir administracinės autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje problema. Jei lenkų, baltarusių ir žydų atstovai pasisakė už Lietuvos autonomiją istorine ir geografine prasme, tai lietuvių atstovai gynė autonomijos etnografine prasme principą. Pirmieji gynė istorinės Lietuvos teritorijos piliečių principą, o lietuviai – nacionalinį principą. Nors šie pasitarimai neprivedė prie realių rezultatų, tačiau dviejų koncepcijų šalininkų dialogui Vilniuje buvo sukurtas pradinis pagrindas. Buvo dvi esminės jėgos, siekiančios Lietuvos atgimimo: Lietuvos lenkų sluoksniai ir lietuvių demokratiniai sluoksniai. Jos trumpam buvo suartėjusios svarstant Lietuvos autonomijos klausimą 1904–1905 m., tačiau vėliau ėjo atskirais keliais. Viena iš tų jėgų, ištikima LDK politinėms ir kultūrinėms tradicijoms, reiškėsi kaip idėjinė politinė „krajovcų“ srovė. Kita, suinteresuota lietuvių tautos išlikimu ir tautinės demokratinės valstybės idėjos įgyvendinimu, veikė po „pirmeivių“ vėliava (Lietuvos demokratų partija, Lietuvos socialdemokratų partija, liaudininkai). Straipsnyje panaudota Vilniaus bibliotekų rankraščių skyriuose saugoma medžiaga.Reikšminiai žodžiai: 1904-1905; Demokratai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos politinė mintis; Lietuvos politinės autonomijos projektai; Politinė autonomija; Tautinė valstybė; Vilniaus autonomistai; 1904-1905; Demokrats; Lihuania politcical thought; National state; Political autonomy; Projects of political autonomy of Lithuania; Vilnius autonomists.

ENOn December 1904 and June 1905, during the meetings of representatives of Lithuanian, Poles, Byelorussians and Jews held in Vilnius, the issue of possible political and administrative autonomy of Lithuania in the composition of the Russian Empire was discussed. If the representatives of Poles, Byelorussians and Jews spoke out for the autonomy of Lithuania in historical and geographical terms, then the Lithuanian representatives defended the principle of autonomy in the ethnographic sense. The mentioned group defended the principle of the citizens of historical Lithuanian territory, and the Lithuanians defended the nationality principle. Although these meetings did not lead to the real results, the initial framework for the dialogue between the two conceptualists was created. There were two essential forces in the pursuit to revive Lithuania: Layers of Poles of Lithuania and the Democratic Layers of Lithuanians. They briefly approached the issue of Lithuanian autonomy in 1904-1905, but later went on the separate roads. One of those forces, loyal to the political and cultural traditions of the Grand Duchy of Lithuania, appeared as an ideological political current of Krajowcy. Another one, interested in the survival of the Lithuanian nation and the implementation of the idea of a national democratic state, operated under the banner of Predecessors (Lithuanian Democratic Party, Social Democratic Party of Lithuania, Lithuanian Popular Peasants' Union). The article was created using the materials stored in the manuscript departments of Vilnius libraries.