Egzistencinės tiesos gimimas iš nevilties dvasios

LTKierkegaardo egzistencinės filosofijos projektą galima traktuoti kaip savotišką Descartes’o inicijuotos Vakarų filosofijos reformos tąsą ir radikalizaciją. Kierke- gaardas aiškiai suvokia, jog Vakarų kultūra išgyvena gilią krizę. Tačiau, kitaip nei Descartes’o laikais, kai dar galima buvo tikėtis, jog krizę pavyks įveikti sugriežtinant reikalavimus, keliamus žinojimui (Descartes’o „metodinė abejonė“ čia pasirodė esanti išties efektyvi priemonė), Kierkegaardo gyvenamas pasaulis reikalavo šio to radikalesnio nei abejonė. Jis aiškiai suvokė, jog tam, kad galėtum jaustis gyvenąs prasmingai, jau nebepakanka vien paklausti savęs, ar iš tikro žinau tai, ką manausi žinąs. Problema čia tampa jau nebe tai, kad negaliu vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, o tai, kad net ir atradęs atsakymą, jaučiu, jog išsklaidęs savo abejonę, vis dėlto lieku visiškai abejingas įgyto žinojimo atžvilgiu. Tuo būdu dekartiškojo abejotojo vienatvė tarsi pagilinama. Tampa aišku, jog abejonė yra tiesiog silpnesnė nevilties forma, neleidžianti žmogui nusigauti iki pat to egzistencijos pamato, kurį ir stengėsi pasiekti Kierkegaardas. Esminiai žodžiai: Soren Kierkegaard, egzistencinis mąstymas, neviltis, estetika, netiesioginė komunikacija, laiko patyrimas.

ENKierkegaards project of existential philosophy can be seen as a kind of continuation and radicalization of the reform of Western philosophy initiated by Descartes. Kierkegaard is clearly aware that Western culture is in deep crisis. However, unlike in Descartes’ time, when it was still possible to hope that the crisis could be overcome by tightening the demands on knowledge (Descartes’ “methodical doubt” proved to be a really effective tool here), the world lived by Kierkegaard demanded something more radical than doubt. He was clearly aware that, in order to feel that one can live a meaningful life, it is no longer enough to ask oneself whether one really knows what one thinks one knows. The problem here is no longer that I cannot answer this question unequivocally, but that even when I find the answer, I feel that, having dispelled my doubt, I am still completely indifferent to the knowledge I have acquired. In this way, the loneliness of the Cartesian doubter is deepened. It becomes clear that doubt is simply a weaker form of despair that prevents man from reaching the very ground of existence that Kierkegaard was trying to reach. Keywords: Soren Kierkegaard, existential thinking, despair, aesthetics, indirect communication, experience of time.