LTŠi trečioji serijos „XX a. filosofijos kryptys“ knyga skirta vienai įtakingiausių XX a. filosofijos krypčių egzistencializmui (pranc. existentialisme iš lotynų kalbos existentia – egzistencija) orientuotai į žmogaus egzistencijos unikalumo, mąstančio individo subjektyvumo, jo sąmonės ir būties struktūrų laikinumo teorinį pagrindimą. Egzistencinės idėjos periodiškai iškildavo filosofijos idėjų istorijoje dramatiškų istorinių krizių, sukrėtimų ir tragiškų socialinių lūžių epochomis, kada ypatingą aktualumą įgaudavo konkretaus žmogaus, reflektuojančio savo padėtį pasaulyje, egzistencijos problemos. Šių idėjų apraiškas aptinkame Augustino, Blaise’io Pascalio, Michelio Montaigne’ės, Arthuro Schopenhauerio, Søreno Kierkegaardo, Friedricho Nietzsche’ės, Fiodoro Dostojevskio, Miguelio de Unamuno, Henri Bergsono ir kitų mąstytojų tekstuose. Tačiau ryškiausiai tragiški pesimistiniai egzistencinės filosof ijos motyvai nuskambėjo neklasikinės pakraipos atstovų „subjektyviosios ontologijos“ kūrėjų S. Kierkegaardo ir F. Nietzsche’ės veikaluose, kuriuose pagrindiniu autentiškos filosofijos išeities tašku pirmasis paskelbė „egzistencijos“ kategoriją, o antrasis – jai artimą „gyvenimo“ sąvoką. [...] Ši solidžios apimties knyga tai – pirmas bandymas Lietuvoje viename kolektyviniame leidinyje įvairiais požiūriais aprėpti sudėtingą ir daugiasluoksnį egzistencializmo filosofijos fenomeną. Jame skaitytojų dėmesiui teikiamas žymiausių Lietuvos tarpukario, išeivijos ir dabartinių įvairių humanistikos sričių atstovų tekstų rinkinys aprėpia daugelį svarbiausių egzistencializmo idėjų genezės, transformacijos, sklaidos skirtingose šalyse ir kultūros srityse ypatumus. [p. 7].