Vilniaus Kreivosios pilies paleoreljefas ir jo įtaka miesto genezei

LTVilniaus Kreivosios pilies problematika pastaraisiais metais sulaukia didelio mokslininkų dėmesio. XIX–XX a. pirmosios pusės istorikams buvo aktualu Kreivosios pilies lokalizavimas. Tuo tarpu šiuolaikiniai istorikai užsiima konkretesnių sprendinių ieškojimu. Tam pasitarnauja topografiniai tyrimai. Buvo atlikti kompleksiniai tyrimai, kurių metu gauti duomenys panaudoti atliekant Kreivojo miesto paleoreljefo (kalvyno reljefo) rekonstrukciją. Straipsnyje komentuojami reljefo pokyčiai, aptariami pagrindiniai jų bruožai skirtingose kalvyno dalyse. Vilniaus Kalnų parke atlikti tyrimai rodo, kad pirminis kalvyno reljefas buvo ypač smarkiai keičiamas nuo 1831 m., kai Rusijos caro valdžia šioje teritorijoje pastatė tvirtovę. Paskutinė ryški invazija, turėjusi įtakos kalvyno reljefo pokyčiams, susijusi su kalvyno teritorijoje įrengtos Dainų estrados darbais. Atlikti tyrimai leido atkurti Kreivosios pilies bei gretutinių teritorijų paleoreljefą, kuris rodo, kad Kreivoji pilis–miestas turėjo gerokai sudėtingesnę erdvinę struktūrą nei manyta anksčiau. Pagrindinės kalvyno mikroformos – Plikasis, Stalo, Bekešo kalnai su kalvagūbriais bei jas jungę amfiteatrai – iki šių dienų išliko labai pakitusios arba laikui bėgant visiškai išnyko iš dabartinio žemėvaizdžio kaip kalvyno dalis Antakalnio kryptimi. Be to, tyrimų metu išryškėjo raguvų (potencialių komunikacijų ašių) tinklas. Visa tai iš esmės keičia ankstesnį požiūrį apie Vilniaus genezę. XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės–Žemutinės pilių komplekso, bet dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilių – lygiavertėje įtakoje.