Lietuvių kalbos morfonologijos klausimai

LTLietuvių kalbos morfonologija turbūt yra turtingiausia iš visų indoeuropiečių (ide.) kalbų morfonologijų. Tai galima pasakyti ir apie jos struktūrinius, ir apie funkcinius aspektus. Visos kitos ide. kalbos, įskaitant ir latvių kalbą, jau seniai prarado šias pirmykštes struktūras. Straipsnyje įvardijami svarbiausieji lietuvių kalbos morfonologijos klausimai, į kuriuos atsakymų iki šiol nėra: žodžių morfonologinės struktūros nustatymui svarbus žodžio skiemenų skaičius ir paskutiniojo skiemens uždarumas / atvirumas; kirčio vietos opozicija, naudojama kaip morfonologinė, reikšmę skirianti priemonė; ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija, kaip morfonologinė priemonė; kietųjų ir minkštųjų priebalsių opozicija, kaip morfonologinė priemonė, skirianti ir žodžių formas, ir jų reikšmę; skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių opozicija, kaip morfonologinė priemonė; morfonologinės opozicijos, skiriančios leksinę, gramatinę arba kartu leksinę ir gramatinę reikšmes ir t. t. Sinchroninėje kalbotyroje morfonologija vaidina labai svarbų vaidmenį. Tačiau, galima pastebėti, kad morfonologija yra tokia sritis, kurioje sinchroniniai duomenys turi didelę reikšmę diachroninės kalbotyros problemų sprendimui. Lietuvių kalbos morfonologija padeda išspręsti ir kitą svarbią lyginamosios-istorinės gramatikos problemą. Iki šiol nebuvo aišku, ar ide. prokalbėje buvo priegaidės, panašios į tas, kurios dabar yra lietuvių kalboje. Patikimai rekonstruoti indoeuropiečių prokalbės prozodinę sistemą būtų įmanoma tik remiantis lietuvių kalbos morfonologijos duomenimis.Reikšminiai žodžiai: Abliautas; Akcentologija; Dabartinė lietuvių kalba; Indoeuropiečių kalbos; Indoeuropiečių prokalbė; Istorinė lyginamoji gramatika; Kaita; Morfonologija; Opozicija; Ablaut; Accentology; Alternation; Contemporary Lithuanian language; Historical comparative grammar; Indo-European languages; Morphonology; Opposition; Proto-Indo-European.

ENMorphophonology of the Lithuanian language is probably the most profuse among morphophonologies of all Indo-European (IDE) languages. It applies to both its structural and functional aspects. All other IDE languages including Latvian have lost these primeval structures long time ago. This article names the most important questions of the Lithuanian morphophonology the answers to which have yet to be found: number of syllables in a word and closure or openness of the last syllable is important to establishing morphophonological structure of the word; opposition of accent locations as a morphophonological instrument of differentiating the meaning; opposition of long and short vowels as a morphophonological instrument; opposition of soft and hard consonants as a morphophonological instrument of differentiating both the forms and meanings of words; opposition of mediae and surds as a morphophonological instrument; morphophonological oppositions differentiating lexical and grammatical or both lexical and grammatical meanings, etc. Morphophonology plays a very important role in synchronic linguistics. It’s obvious though that morphophonology as an area where synchronic information is of crucial importance to resolving issues of diachronic linguistics. Morphophonology of the Lithuanian language helps resolving another important issue of comparative and historical grammar. It’s not clear as of today whether IDE proto-language had accents similar to those we have today in the Lithuanian language. Reliable reconstruction of prosodic system of Indo-European proto-language would only be possible based on morphophonological data of the Lithuanian language.