Tautos tvirtybė : kova dėl lietuviškos spaudos

LTLietuviškos spaudos draudimas 1864−1904 metais buvo Rusijos imperijos asimiliacinė politika Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu. Straipsnyje atskleidžiama, kaip kolektyviniai Lietuvos valstiečių pasipriešinimo Rusijos valdžios asimiliacinei politikai veiksmai padėjo suvokti ir stiprinti tautinį identitetą. 1864−1904 metais įvairioms Rusijos valdžios instancijoms buvo pateikta apie 100 kolektyvinių prašymų panaikinti lietuvių spaudos draudimą ir leisti lietuviškus leidinius spausdinti Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje. Pats prašymų rengimas padėjo tautiniam sąmonėjimui ir vienijimuisi. Pasirašantys valstiečiai įsisąmonino lietuvių kalbos ir lietuviškų knygų bei rašto reikšmę, rūpinosi kultūra ir jos paveldo viešumu. Išryškėjo demokratinė ano meto nuostata − prašymus pasirašinėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Išoriškai rodydami lojalumą Rusijos valdžiai, tie prašymai atmesdavo asimiliacinę Rusijos valdžios politiką, reikšdavo atvirą priešiškumą jos potvarkiams ir įstatymams. Straipsnyje pateiktas vienas lietuviškai rašytas Plungės valsčiaus valstiečių prašymas. Šis prašymas skelbiamas kaip dokumentas, atskleidžiantis, kaip jį pasirašę žmonės suprato savo teises ir kokius pasirinko prašymo motyvus, argumentus. Prašymas rašytas 1899 m. rugsėjo 10 d. ir pasiųstas Rusijos vidaus reikalų ministrui (RCVIA. F.1282. Ap.2. B.1974. L.156−157).Reikšminiai žodžiai: Lietuviškos spaudos draudimas, panaikinimas, nacionalinis atgimimas; Rusifikacija; Spaudos draudimas; Ban on Lithuanian print, abolition, national rebirth; Prohibition ofLithuanain Press; Russification.

ENIn the period of 1864-1904, more than a hundred collective petitions were sent to various institutions of the Russian government, asking to abolish the bon on the Lithuanian print and to allow Lithuanian publications to be printed in Lithuania and the whole Russian Empire. The preparation of these petitions played an important role in the growth of the feeling of national identity and unity. While signing the petition, the peasants became more concerned about the Lithuanian language, books and print; they wanted to promote the Lithuanian culture and heritage. The fact that both men and women signed these petitions reflects a democratic attitude of those times. The petitions formally expressed loyalty to the Russian government, however, they rejected its assimilatory policy and expressed open hostility for its laws and regulations.