KGB prieš buvusius politinius kalinius ir tremtinius

LTPrasidėjus destalinizacijos procesui, 1956 m. iš įkalinimo vietų pradėjo masiškai grįžti buvę kaliniai (KGB dokumentuose jie įvardijami kaip „asmenys, bausti už ypač sunkius valstybinius nusikaltimus“) ir tremtiniai. Lietuvos valdžia stengėsi trukdyti grįžti į tėvynę žymiems nepriklausomos Lietuvos veikėjams, partizanams, net „prašė Maskvos neleisti jiems sugrįžti“, nes manė, kad jų sugrįžimas sustiprins pasipriešinimo judėjimą ir antisovietinės gyventojų nuotaikas. 1956-1967 m. iš kalėjimų ir lagerių paleista tik 17 tūkst. žmonių, teistų už kontrrevoliucinę veiklą, reabilituoti 338 asmenys. 1970 m. duomenimis, iš tremties ir įkalinimo vietų grįžo apie 80 tūkst. žmonių (20 tūkst. iš kalėjimų ir lagerių ir 60 tūkst. tremtinių). KGB darbuotojai atidžiai stebėjo grįžusių tremtinių ir kalinių gyvenimo būdą, jų elgesį. „Liaudies priešų“ etiketė juos ir jų vaikus lydėjo ir grįžus į Lietuvą. Jiems buvo kliudoma įsilieti į visuomenę, „atgauti nepriklausomoje Lietuvoje turėtą socialinę padėtį, įgyti išsilavinimą atitinkantį darbą. Kalinio ir tremtinio statusą KGB laikė kompromituojančiu faktu (net jei buvo ištremti tik tėvai), kurį žmonės stengėsi nuslėpti, todėl teistumas, o ypač mėginimas jį nuslėpti, tapdavo verbavimo pretekstu. KGB taikytos priemonės rodo, kad nepriklausomos Lietuvos veikėjai neatsitiktinai buvo ištremti. Jie buvo kliūtis Lietuvos sovietizavimui ir naujos sovietinės santvarkos bei visuomenės kūrimui. Ištvėrusiems fizines kančias tremtyje grįžus namo pakeitė psichologinis spaudimas, nuolatinė sovietinio saugumo kontrolė, priežiūra ir persekiojimas.Reikšminiai žodžiai: KGB; Lietuvos SSR; Politiniai kaliniai; Represijos; Tremtiniai; Deportees; KGB; Lithuanian SSR; Political prisoners; Politital inmates; Repressions.

ENWith the beginning of the destalinization, mass returns of former prisoners (referred to by KGB as “persons convicted for grave state crimes”) from their places of imprisonment and exiles began in 1956. Lithuanian authorities tried to prevent famous figures of independent Lithuania and partisans from returning to their motherland. They even addressed Moscow with the request to forbid these people to return to Lithuania, because they believed that they would strengthen the resistance and anti-Soviet moods of the residents. In 1956–1967, 17 thousand people convicted for counterrevolutionary activities were released from prisons and camps, 338 persons were rehabilitated. As the data of 1970 says, about 80 thousand people returned from exile and places of imprisonment. KGB monitored closely the lifestyle and behaviour of exiles and prisoners who had returned to Lithuania. The label of “enemies of the people” persecuted these people and their children upon their return to Lithuania. It was hard for them to socially integrate and regain the social status they had had in the independent Lithuania as well as to find a job corresponding to their education. The KGB considered the status of a prisoner or exile to be a compromising fact, which people tried to conceal, therefore, conviction, and especially efforts to conceal it, often served as a pretext for recruiting. The measures applied by the KGB indicated that well known persons of the independent Lithuania had been sent to exile for a reason. They impeded the sovietisation of Lithuania and the establishment of the new regime and society. Those having survived physical tortures in exile, upon their return home, faced psychological pressure, constant control, surveillance and prosecution by soviet security forces.