Priešmokyklinio ugdymo kaitos metakontekstų rekonstrukcinė analizė

LTSiekiant pagrįsti priešmokyklinio ugdymo edukacinių metakontekstų išsiskyrimą istoriškumo ir transformacijos moksliniais principais, buvo taikyti šie tyrimo metodai: metaanalizė, teorinės literatūros analizė, interpretaciniai metodai (atvejo studija), modeliavimas. Straipsnyje aptariama priešmokyklinio ugdymo dabarties paradigma; išskiriamos idėjos, kuriomis grindžiamas priešmokyklinis ugdymas (naujas požiūris į vaikystę ir ugdymą); atskleidžiama priešmokyklinio ugdymo raidos dinamika Lietuvoje ir užsienio šalyse istorinėje perspektyvoje; pagrindžiama priešmokyklinio ugdymo realybė: idėjos vadybos teorijai ir ugdymo praktikai. Atlikta analizė atskleidė, kad iš pradžių priešmokyklinis ugdymas buvo grindžiamas atskiromis autorinėmis sistemomis, skirtomis Europos šalims. Priešmokyklinis ugdymas vis labiau artėja prie formaliosios švietimo sistemos, įsijungdamas į bendruosius suaugusiųjų švietimo pokyčius. Priešmokyklinio ugdymo grandis sąveikauja su dviem sistemomis: neformalia suaugusiųjų mokymo ir formalia pradinio ugdymo sistema. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje ypač aktualiomis tapo aktyviai aptariamos priešmokyklinio ugdymo statuso modernizacijos problemos. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į priešmokyklinės įstaigos prisitaikymo prie sparčiai besikeičiančių valdymo filosofijos teorijos konstruktų problemas. Reikšmingiausia ir efektyviausia adaptacijos priemone teisėtai laikoma nuolat besitransformuojanti ugdymo realybė, užtikrinanti tradicijų ir novacijų santykį žinojimo normose.Reikšminiai žodžiai: Globalizacija; Ikimokyklinis ugdymas; Metakontekstai; Metakontekstuali analizė; Mąstymo sistema; Socialinis laikas; Ugdymo programa; Curriculum; Early childhood education; Globalization; Metacontextual analysis; Metacontextual concept; Social reality; System thinking.

ENThe European civilization, having made the stake on science and strict rationality, on a threshold of the third millennium has confronted with its insufficiency. The problem of interaction of philosophy and history science is in the centre: "according to which each new theory covered the space of the old theory and left for it limits" (Popper, 1998). Science continuously experiences revolutions, stages of crisis and development what allows to form activities by scientific communities. The key reason for the emergence of philosophy formation should be recognized as a crisis of formation, which has acquired global scales and is connected with the modification of a social role of education in the modern world. As a socio-cultural phenomenon it depends on diverse forces, currents and influences acting in society and determines its priorities in the social context, aspiring compromises and largely determining public life itself. The position, which we support, enables us to analyze education problems and look for their solutions, to create educational system based on the world experience, and at the same time to determine education problems, which are inherent for all civilized countries making allowances for concrete conditions. [text from author]