Civilinių ir darbo sutarčių sąveika

LTSutarties institutas svarbus ne tik civiliniams, bet ir darbo santykiams. Ilgą laiką darbo santykius reguliavo civilinės teisės normos, darbo sutartis buvo laikoma viena iš daugelio civilinių sutarčių rūšių. Ši padėtis XIX a. pasikeitė visose Europos valstybėse. Visur kito nuostatos, atskiriančios įdarbinimą pagal darbo sutartį nuo darbo pagal civilines sutartis. Kol darbo santykiai rėmėsi bendra sutarčių teise (civiline arba common law) ar net atskiromis nuostatomis, taikytomis kiekvienos darbo santykio rūšies atveju, nebuvo reikalo atskirti paslaugų samdą ir darbo samdą. Staigūs pasaulinės ekonomikos pokyčiai, didinantys konkurencinę kovą ir mažinantys darbuotojų užimtumą, atnešė į darbo pasaulį naujovių, pasireiškiančių civilinių teisinių santykių ir darbo teisinių santykių sąveika. Atskirti civilines ir darbo sutartis svarbu tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Įstatymų netobulumas ir prieštaravimai šią painiavą padidina. Neretai nuosavybės santykiai susipina su darbo funkcijomis ir sunku juos atskirti. Atsiranda subjektai, kurie kartu yra ir savininkai, ir tam tikro darbo proceso organizatoriai bei darbuotojai. Kaip pavyzdį galima paminėti ūkines bendrijas, taip pat žemės ūkio bendroves, ūkininkų ūkius, kur nuosavybės santykiai susipina su darbo santykiais. Painiavos kyla ir dėl valstybės vykdomos mokesčių politikos, kai, siekiant surinkti į biudžetą daugiau pajamų, darbo santykius bandoma įžvelgti ten, kur jų visai nėra.Neretai teigiama, kad būtina uždrausti arba riboti civilines teisines darbo panaudojimo formas (rangos, pavedimo, paslaugų ir kt.) ir nustatyti vienintelę organizacinę teisinę darbo panaudojimo formą – darbo teisinius santykius. Tai prieštarauja rinkos ekonomikos poreikiams ir jos esmei. Pastaraisiais metais vis ryškiau pasireiškia skirtingų teisės šakų integraciniai procesai, kai skirtingų teisės šakų normos ne priešinamos viena kitai, bet siekiama vientiso teisės reguliavimo principo. Straipsnyje pateikiama bendra civilinių ir darbo sutarčių samprata, jų principai, sudarymo, nutraukimo, šalių atsakomybės ir sutartinių santykių lyginamoji analizė, kriterijai, kurie padėtų atskirti darbo sutartis nuo civilinių sutarčių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Civilinė sutartis; Darbo sutartis; Savarankiškas darbas; Civil contract; Contract of Employment; Employment contract; Self-employment.

ENConcept of "contract" is as important in the employment sphere as it is in the sphere of civil relations. For years employment relations were regulated by the norms of civil law and employment contract was held to be just a variety of civil contracts. In the 19th century the situation changed in all the European states. A tendency was to distinguish work performed according to employment contracts and work according to civil contracts. As long as employment relations were based on civil law or its particular provisions (civil or common law) there was no need to make a distinction between these two types of contracts. Sudden changes in the world economy causing increase in competition and decrease in employment brought into labour world some novelties taking form of a certain amalgamation of civil and employment legal relations. There is a theoretical and practical need to make a clear distinction between civil and employment contracts. Imperfection of laws and their internal contradictions cause even a greater confusion. Property relations quite often get mixed with employment functions, which make it difficult to distinguish them. There are certain subjects who are at the same time owners, organisers of work process and employees, for example, agricultural companies or farmers. […] The article deals with the common concept of civil and employment contracts, their principles, as well as comparative analysis of formation and dissolution of contracts, contractual liability of the parties. The author seeks to formulate criteria aimed at helping distinguishing employment and civil contracts. [From the publication]