Tikybos pamokų turinys ir informacinės visuomenės ugdymas

LTStraipsnyje analizuojama tikybos (pirmiausia katalikų) mokymo dešimties metų patirtis ir aptariamas šio naujo mokyklinio dalyko esamas bei potencialiai galimas indėlis į asmenybės vertybinį ugdymą bei žinių visuomenės kūrimą; teikiamos rekomendacijos, kaip atlikti tolesnius tyrimus ir tobulinti tikybos, kaip dorinio ugdymo dalyko, turinį bei metodus, siekiant skatinti aktyvesnį ugdymą(si) ir išsaugoti krikščioniškąsias mūsų krašto tradicijas, neatsiliekant nuo Europos pažangos. Nustatyta, kad Katalikų tikybos bendrojoje programoje, išskyrus VII ir IX klasę, vyrauja reprodukcinės ugdymo tendencijos: orientuojasi daugiausiai į žinių įgijimą bei pritaikymą, o ne į ugdytiniams natūraliai iškylančius klausimus ar poreikius. Mokymo turinys nepakankamai humanizuotas, gyvenimo aktualijos per mažai nagrinėjamos, ryšys su autentiška asmens gyvenimo patirtimi bei mokslo laimėjimais ne visur pakankamas, tikėjimo dalykai pateikiami per kultūrą (ypač jaunimo), daug kur neatsispindi. Tarpdalykiniai ryšiai fragmentiški, nepakankami. Programa labiausiai pritaikyta tikintiems bei tikėjimu besidomintiems. Nenumatoma diferencijuoti ugdymo, beveik nėra ką pasiūlyti netikintiems, abejojantiems, iš etikos pamokų atėjusiems naujokams, nors jie sudaro pusę ar daugiau tikybos pamokas lankančiųjų kontingento. Kadangi nepakankamai remiamasi mokinių iniciatyva bei kūrybiškumu, kyla pavojus, kad į tikėjimo teikiamas mūsų tautai tradicinėmis tapusias vertybes moksleiviai žiūrės kaip į moralizavimą, juo labiau, kad masinė kultūra bei žiniasklaida irgi skatina tokį skepticizmą.Reikšminiai žodžiai: Tikybos pamokos; Informacinė visuomenė; Ugdymas; Teaching religion; Information society; Education.

ENThe article analyses a decade of experience teaching religion (primarily Catholic) and discusses current and potential contribution of this subject to the development of personal values and knowledge society; provides recommendations for further research and improvements to content and methods of teaching religion as a school subject in order to promote earlier (self)education, and preserve our Christian traditions without compromising on the European progress. General curriculum of the Catholic religion is dominated by, with the exception of curricula for 8th and 9th grades, reproductive education trends, i.e. focus is on the acquisition and application of knowledge as opposed questions or needs pupils might naturally have. Curricula lack focus on a person, issues of life, link between authentic personal life experiences and scientific achievements, matters of religion communicated through culture (in particular youth culture) are not sufficiently reflected. Interdisciplinary links are fragmented and insufficient. Curriculum is mostly oriented towards believers and people with interest in religion. There is no differentiation of education and almost nothing is offered to unbelievers or those with doubts, or pupils who studied ethics even though they account for half or more audience in religion classes. Since there is little reliance on pupil initiative and creativity there is danger that our traditional values for stemming from religious belief will be regarded by our pupils as moralising, in particular in the environment where popular culture and mass media encourage this scepticism.