Dėl lietuvių senųjų raštų pašalio vietininkų semantinių funkcijų

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėDėl lietuvių senųjų raštų pašalio vietininkų semantinių funkcijų
Kita antraštėOn the semantic functions of the postpositional locatives in the old Lithuanian writings
AutoriaiMaskuliūnas, Bronius
LeidinyjeVārds un tā pētišanas aspekti . 2005, 9, p. 152-157
Reikšminiai žodžiai
LTAdesyvas; Aliatyvas; Istorinė sintaksė; Morfologija
Santrauka / Anotacija

LTVadinamieji pašalio vietininkai – vienas iš įdomesnių ir problemiškesnių lietuvių (ir apskritai baltų) istorinės sintaksės ir istorinės morfologijos klausimų. Pagal tradicinį požiūrį esminis adesyvo ir aliatyvo skirtumas yra tas, kad pirmasis vartojamas su rimties, būsenos veiksmažodžiais, o antrasis – su slinkties, judėjimo veiksmažodžiais. Tačiau pastarojo meto lietuvių senųjų raštų (viduriniojo ir prūsiškojo variantų) tyrimai rodo, kad toks adesyvo ir aliatyvo reikšmių skirstymas neatspindi tikrojo XVIXVII a. lietuvių kalbos pašalio vietininkų semantinių funkcijų pasidalijimo. Kalbamuoju aspektu patyrinėjus Konstantino Sirvydo Punktų sakymų konstrukcijas su pašalio vietininkais, darytina išvada, kad iš esmės minėtieji teiginiai taikytini ir rytiniam senųjų lietuvių kalbos raštų variantui. Aptikta tik keletas pavyzdžių, iliustruojančių minėtą tradicinį požiūrį, jog adesyvas vartojamas su rimties, o aliatyvas – su slinkties veiksmažodžiais. Punktų sakymų medžiaga atspindi jau nykstamąją pašalio vietininkų semantinių funkcijų sistemą, – tuo metu jau gana stipriai vyko adesyvo ir aliatyvo semantinių funkcijų neutralizacija. Be to, akcentuotina, kad ši neutralizacija (gal kiek silpnesnė iš adesyvo pusės) buvusi abipusė, tai yra tiek adesyvas, tiek aliatyvas buvo vartojami ir su statyviniais, ir su slinkties veiksmažodžiais [Iš leidinio]

ENThe so-called post-positive locatives represent one of the more interesting and problematic issues in the Lithuanian (and, generally, the Baltic) historical syntax and historical morphology. According to the traditional view, the basic difference between the adessive case and the allative case is that the former is used with the verbs of stillness, while the latter – with the verbs of change and movement. However, recent studies of the old Lithuanian writings (the middle and the Prussian variants) indicate that this separation of the meanings of adessive and allative cases does not reflect the actual division of the semantic functions of postpositive locatives in the Lithuanian language of the 16th-17th centuries. An examination of the structures of Konstantinas Sirvydas’ Punktų Sakymai containing postpositive locatives leads to the conclusion that the said arguments basically apply to the eastern variant of the Lithuanian language as well. Only several examples were found in support of the traditional view that adessive cases are used with the verbs of stillness, while allative cases – with the verbs of change. The materials of Punktų Sakymai reflect an obsolescent system of the semantic functions of postpositive locatives – the neutralisation of the semantic functions of adessive and allative cases was already underway at that time. Moreover, it should be emphasised that this neutralisation (somewhat less pronounced in adessive cases) was mutual, i.e. both the adessive and the allative cases were used with both static and movement verbs.

ISSN1407-4737
Mokslo sritisKalbotyra / Linguistics
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2905
Atnaujinta2013-08-25 12:43:52
Metrika Peržiūros: 2