Jüdisches Erziehungswesen in Litauen und zionistische Bewegung: der steinige Weg zur nationalen Schule

LTIš karto po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo pradėti organizuoti hebrajų kalbos ir judėjų kultūros kursai suaugusiems, atidarytos pirmosios pagrindinės mokyklos ir netgi gimnazijos. Gana sparčiai plėtojosi modernių, reformuotų švietimo įstaigų tinklas. „Tarbut“ („Kultūra“) institucijų tinklas, kur nuo darželio iki mokytojų seminarijos buvo mokoma ir baigiama hebrajų kalba, buvo stipriai veikiamas sionistų idėjų. Sionistinio judėjimo tikslas Lite buvo ne puoselėti litvakišką tapatybės išskirtinumą, bet, adaptuojant ją kintančiame pasaulyje, modernizuoti į konsoliduojantį tautinį tapatumą. Jau XIX amžiaus viduryje Lietuvos žydų bendruomenėje įsižiebė aštri su ugdymo problemomis susijusi ideologinė kova, dažnai apsiribojanti ginčais, kokia kalba vaikai turėtų būti mokomi mokyklose. Hebrajų kalba buvo labai svarbi tautinio vieningumo jausmui stiprinti, ir „Haskala“ (žydų Švietimo sąjūdis, prasidėjęs Vakarų Europoje XVIII amžiaus pradžioje) prisidėjo prie to, kad judėjimas už hebrajų kalbą įgytų tvirtą pagrindą. Sionistai norėjo pirmiausia reformuoti pagrindinį ugdymą, kurį suteikdavo „Hadarim“. Modernizuojant „Hadarim“ ugdymo programas turėjo būti įvesti tokie mokomieji dalykai kaip „Eretz Israel“ geografija, judėjų istorija ir šiuolaikinė hebrajų literatūra. Nepaisant ortodoksų kritikos, nepaisant, kaip visuomet, nuosaikios žydų reakcijos į naujoves, reformuota „Hadarim“ galų gale tapo XX amžiaus žydų tautinės mokyklos pagrindu.

ENRight after the independence of Lithuania was proclaimed, courses of the Hebrew language and Jewish culture for adults were organised, and the first primary schools and even high schools were opened. A network of modem and reformed institutions of education was growing rather rapidly. The network of institutions “Turbut” [Culture], where the Hebrew language was thought from the kindergarten to the seminary, was strongly influenced by Zionistic ideas. The Zionist movement in Lithuania was not aimed at fostering the exceptionality of the Lithuanian Jewish authority, but at modernising it into a consolidated national identity by adapting it in an ever-changing world. In the middle of the 19th century, the Lithuanian Jewish Community faced an ideological dispute related to education issues, i.e. which language should be used when teaching children at schools. The Hebrew language was very important seeking to strengthen the feeling of national unity, and “Haskala” [the Jewish education movement, which emerged in Western Europe at the beginning of the 18th century] contributed to the movement for the Hebrew language gaining a firm basis. Zionists wanted to reform the primary education provided by “Hadarim”. When modernising “Hadarim” educational programmes the following subjects as “Eretz Israel” geography, the Jewish history and the modern Hebrew literature were included into the programme. Notwithstanding the orthodox critics, the reformed “Hadarim” eventually became the basis of the Jewish national school of the 20th century.