Vilnius kaip nostalgijos objektas

LTStraipsnyje plėtojama Vilniaus nostalgijos tema chronologiškai apžvelgiant nostalgijos pobūdį ir jos raišką literatūros tekstuose. Pasak autoriaus, Vilniaus, kaip neginčijamos valstybinės sostinės, ateitį apibrėžia baltiškas naratyvas apie miesto įkūrimą – Šventaragio slėnį. Baroko ir renesanso profesionalioji poezija šlovina aristokratines Lietuvos tradicijas, Vilnių lygina su senąja Roma. Pirmasis poezijos kūrinys, vaizduojantis Vilnių kaip nostalgijos objektą – Jono Eismanto „Trenodija, arba Gaili rauda po Vilniaus gaisro“ (1610). Tautinė priklausomybė didesnę reikšmę įgauna romantizmo laikais su jiems būdingu herderišku kalbos, liaudies mitologijos ir „tautos dvasios“ kultu. S. Stanevičius pirmojoje odėje lietuvių kalba apdainavo Vilnių kaip tautinio atgimimo sostinę, S. Daukantas sukūrė ideologiją, kuri tapo XX a. Lietuvos nepriklausomybės siekių pagrindu. Vėliau tas idėjas perėmė XIX a. pab. – XX a. pr. tautiniai sąjūdžiai (Maironis). Jauni vilniečiai poetai, visų pirma Cz. Miloszas, laikė save LDK tradicijų tęsėjais. Juos domino kitataučių Vilniaus bendruomenių – lietuvių, baltarusių, žydų – istorija ir kultūra. Situacija po 1939 m. radikaliai pakeitė Vilniaus tekstą, rašomą lietuvių kalba. Senąją jo atmainą tęsė emigrantai – J. Aistis, B. Brazdžionis, K. Bradūnas. Prasidėjus Sąjūdžiui ir atgavus nepriklausomybę pasirodė R. Mackonio atsiminimai, V. Drėmos nostalgiškai pavadintas albumas „Dingęs Vilnius“. Autoriaus nuomone, daugiausia nuveikė naujoji karta, studijavusi Vilniuje ir persiėmusi miesto aura – A.Ramonas, R. Gavelis, J. Vaičiūnaitė, J. Kunčinas.Reikšminiai žodžiai: Biografistika; Komparatyvistika; Lenkų literatūra; Literatūra; Literatūra; Literatūrinė topografija; Nostalgija; Tekstas; Vilnius; Žydų literatūra; Biography; Comparative literature; Jewish literature; Literaire topography; Literature; Lithuanian literature; Nostalgia; Polish literature; Text; Vilnius.

ENThe article chronologically develops the topic of Vilnius nostalgia, by looking into the nature of nostalgia and its expressions in literary texts. According to the author, the future of Vilnius, as the undeniable state capital, is defined by the Baltic narrative on the establishment of the city, the Šventaragis valley. The Baroque and Rennaisance professional poetry glorifies the traditions of Lithuanian aristocracy and compares Vilnius to the Ancient Rome. “Trenodija, arba Gaili rauda po Vilniaus gaisro” (1610) by Jonas Eismantas was the first work of poetry, depicting Vilnius as an object of nostalgia. Ethnicity becomes more significant during the Romantic period portrayed together with the Herderian cult of language, folk mythology and the “national spirit”, peculiar to this period. Simonas Stanevičius glorified Vilnius as the capital of national revival in his first ode written in the Lithuanian language, while Simonas Daukantas created an ideology that built the foundation for the Lithuanian independence aspiration in the 20th c. Later these ideas were passed over to the national movements at the end of the 19th c. – beginning of the 20th c. (Maironis). Young Vilnius poets, including first and foremost, Czesław Miłosz, considered themselves as the followers of the traditions of the Grand Duchy of Lithuania. They were interested in the history and culture of ethnic communities of Vilnius, namely, the Lithuanians, the Byelorussians, and the Jews. The situation following 1939 dramatically changed the text about Vilnius, written in Lithuanian. It was the emigrants who continued its old variation, namely, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas.Once the Movement started and after gaining independence, recollections of Rapolas Mackonis, and the album of Vladas Drėma, nostalgically titled “Dingęs Vilnius” [Lost Vilnius] were published. The author holds the view that the new generation who studied in Vilnius and absorbed the aura of Vilnius contributed to the largest extend, namely Antanas Ramonas, Ričardas Gavelis, Judita Vaičiūnaitė, and Jurgis Kunčinas.