Cikliškas kryždirbystės atgimimas Lietuvoje

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėCikliškas kryždirbystės atgimimas Lietuvoje
Kita antraštėCyclic rebirth of cross craft in Lithuania
AutoriaiGrabauskaitė, Aneta
LeidinyjeKūrybos erdvės . 2005, Nr. 2, p. 73-80
PastabosLDB Open.
Santrauka / Anotacija

LTKryždirbystė – lietuvių istorinio bei kultūrinio paveldo dalis, simbolizuojanti nueitą tautos kelią ir atspindinti svarbiausius jo etapus. Kryždirbystės terminas apima tautos dvasios, mentaliteto, autoriaus kūrybinio proceso, jo psichologijos, įsitikinimų bei tautos papročių elementus. Krikštų, kryžių, stogastulpių, koplytėlių ir koplytstulpių kūrimas nebuvo susijęs su materialinių gėrybių gamyba, jie buvo skirti žmonių dvasiniam gyvenimui praturtinti. Kadangi kryždirbystė yra svarbi nacionalinio charakterio apraiška, padėjusi išsakyti tikėjimo, dvasinius bei žmogiškuosius lūkesčius, yra reikalingi įvairiapusiški kryždirbystės tyrinėjimai, apimantys istorijos, etnografijos, kultūrologijos, menotyros, paveldosaugos sritis. Straipsniu siekiama atskleisti kryždirbystės atgimimo proceso ypatumus. Kryždirbystei būdingas cikliškumas, o jos atgimimas – ne vienkartinis, bet pasikartojantis reiškinys, kurį lemia ne tik kryžių, kaip meno kūrinių raida, bet ir istorinių bei visuomeninių prielaidų kaita – pvz., draudimai statyti kryžius bei jų naikinimas lėmė kryždirbystės atgimimą. Straipsnyje išskiriami ir aptariami keturi esminiai kryžių griovimo ir naikinimo laikotarpiai: carinės Rusijos okupacija, lenkų Rytų Lietuvos okupacija, sovietmetis, Atgimimo ir atkurtos Nepriklausomybės metai. Straipsnyje teigiama, kad kryždirbystės gyvybingumą įvairiais istoriniais laikotarpiais galima paaiškinti lietuviams būdingu poreikiu šiais sakraliniais mažosios architektūros paminklais reikšti savo tikėjimo, dvasinius bei žmogiškuosius lūkesčius [Iš leidinio]

ENCross-ship craft is a part of the Lithuanian historical and cultural heritage, symbolizing the path travelled by the nation and reflecting the most important stages in this process. The concept of cross-ship craft comprises the elements of national spirit, mentality, individual creative process, its psychology, convictions and folk customs. Production of crosses, poles with crosses, chapels and other artefacts was not related to production of material goods, rather they were designed to enrich a spiritual life of people. Since this craft is an important expression of national character, which helped people to communicate beliefs and expectations, researchers should engage in multi-faceted research of this craft, encompassing historical, ethnographic, cultural, artistic dimensions. The article purports to reveal specific features of the revival of the cross-ship craft tradition. The tradition is cyclical and its revival is not a one-off event, but a repeating phenomenon, which is determined not only by the evolution of crosses, as a form of art, but also by the evolution of historical and social assumptions: for example, prohibitions on erection of crosses and their destruction led to the revival of the craft. The article distinguishes and discusses four key periods of cross razing and destruction: tsarist Russian occupation, occupation of the Eastern Lithuania by Polish, the Soviet period, the years of independence and restored independence. The article claims that vitality of the craft during these historical periods can be explained by individuals’ need to express their beliefs, spiritual and human expectations through sacral monuments of minor architecture.

ISSN1822-1076
Mokslo sritis
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2494
Atnaujinta2018-12-20 23:05:34
Metrika Peržiūros: 8    Atsisiuntimai: 3