Kryždirbystė atgimusioje Lietuvoje

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėKryždirbystė atgimusioje Lietuvoje
AutoriaiGrabauskaitė-Mikšienė, Aneta
LeidinyjeJaunųjų mokslininkų darbai . 2005, Nr. 3 (7), p. 183-188
PastabosLDB Open.
Santrauka / Anotacija

LTStraipsniu siekiama atskleisti kryždirbystės ypatumus atgimusioje Lietuvoje. 1990 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą, aktyviau susidomėta kryždirbystės problemomis, susirūpinta kultūros paveldo atkūrimu, konservacija, restauracija, suaktyvėjo naujų monumentų statymo procesas. Dauguma Nepriklausomybės laikotarpiu statytų sodybų koplytėlių ir kryžių yra kadaise duoto pažado ar įžado tesėjimas, padėka už stebuklingą išsigelbėjimą ir pan. Būdinga, kad pažadas įvykdytas po kelių dešimtmečių, nes sovietmečiu to padaryti nebuvo galima. Kryžiai bei kitų paminklų ansambliai statomi įvairiose vietose. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę, visoje Lietuvoje suaktyvėjo ne tik paminklų atstatymo ir statymo veikla, bet nesiliovė jų griovimo bei naikinimo procesai. Taip pat iškilo ir kitos naujos problemos: kryžiai, pastatyti netinkamose vietose, tapo rimtu eismo trukdžiu; be to, kryžius pradėjo statyti meistrai, nejaučiantys saiko ir proporcijų; sodybose ėmė atsirasti naujoviški neskoningi ir nevykusiai ornamentuoti kryžiai. Analizuojant kryždirbystės problemas, Kryžių kalnas kaip tradicinis sakralinis centras tampa „gyvu“ tyrinėjimų šaltiniu. 2001 m. gegužės 18 d. lietuviškosios kryždirbystės paskelbimu UNESCO pasaulio žodinės ir nematerialios kultūros paveldo šedevrų sąraše pelnytai padėkota tiems, kas visais kryždirbystės draudimo, naikinimo bei atgimimo etapais kūrė simbolinius objektus, įtakotus kryžių, kaip meno kūrinių, raidos bei istorinių ir tokiu būdu tiesiogiai puoselėjo iš kultūrinės tradicijos paveldėtą pasaulio sampratą

ENThe article aims to cast a light on specific features of cross-smith craft in Lithuania after the restoration of independence. In 1990, there was a surge of interest in cross-smith craft, people began to express concerns about the restoration and conservation of cultural heritage; new monuments were erected more frequently. The majority of estate chapels and crosses erected in the times of independence represented the act of honouring a promise or given vows, spoke of gratitude for miraculous salvation and so on. One comes across instances, where promises were honoured a couple of decades later, because in the Soviet times the practise was forbidden. Crosses and ensembles of other monuments are being erected in various locations. However, after the restoration of independence, while restoration and erection of monuments gained a momentum in Lithuania, razing and destruction of monuments proceeded apace. Other problems also emerged: crosses, erected in inappropriate places, became a serious obstacle to traffic; besides, craftsmen with no sense of moderation and proportion began erecting crosses; there appeared estates decorated with new style, tasteless and poorly designed crosses. In analyzing the problems of cross-smith craft, the Hill of Crosses, a sacred centre, becomes a “live” source for research. The inclusion of Lithuanian cross-ship craft tradition in UNESCO list of world oral and non-material cultural heritage, on May 18, 2001, was an appropriate sign of recognition of the efforts exerted by people who continued to create symbolic objects throughout the entire period of cross-ship craft prohibition, destruction, and, later, revival.

ISSN1648-8776
Mokslo sritis
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2496
Atnaujinta2018-12-17 11:36:25
Metrika Peržiūros: 7    Atsisiuntimai: 4