Back to the Baltic Sea region?

LT2009 m. spalį Europos Sąjunga (ES) patvirtino Baltijos jūros regiono strategiją, kuri tebėra gana naujas politinis reiškinys. Nors naujosioms regiono demokratijoms narystė ES ir NATO netapo visų problemų panacėja, regioninių struktūrų teikiamos galimybės įgyvendinti šių valstybių interesus bei įtvirtinti nacionalinę tapatybę išaugo. Valstybės politinės brandos ugdymas ir organizacinių gebėjimų stiprinimas neatsiejamas nuo augančių įsipareigojimų, įskaitant jų dalyvavimą bei vadovavimą regioninėms ir tarptautinėms organizacijoms. Šia prasme Lietuvai svarbi ne tik narystė ES, Baltijos jūros valstybių taryboje, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, Baltijos asamblėjoje, Baltijos ministrų taryboje ir neformaliuose regiono tinkluose, bet ir gebėjimas laiku sureaguoti į tokias iniciatyvas kaip ES Baltijos jūros regiono strategija. Ar šią ES iniciatyvą galima laikyti nauju ir perspektyviu impulsu regioniniam bendradarbiavimui? Straipsnyje ieškoma atsakymo į šį klausimą, akcentuojant regioninio identiteto ir saugumo klausimus. Analizuojamos bendradarbiavimo ir konfliktų Baltijos jūros regione sąlygos, aptariamas Baltijos jūros valstybių tarybos vaidmuo, Baltijos, Skandinavijos valstybių ir Rusijos vizijos Baltijos jūros regiono atžvilgiu, įvertinamos galimos ES Baltijos jūros regiono strategijos pasekmės Lietuvai. Siūloma išvada, kad Baltijos jūros regione egzistuojančios nesuderinamos modernioji ir postmodernioji saugumo vizijos, o taip pat kiti iššūkiai naujajai ES iniciatyvai artimiausioje ateityje nežada ženklaus regioninio bendradarbiavimo suaktyvėjimo.

ENIn October 2009, the European Union (EU) adopted the Strategy for the Baltic Sea Region, which is still a relatively new political phenomenon. Although EU and NATO membership did not become a cure-all for the new democracies in the region, the opportunities provided by regional structures to implement the interests of these states and establish national identity did grow. The development of a state’s political maturity and strengthening of organisational skills are inseparable from the growing obligations, including their participation and leadership of regional and international organisations. In this sense, it is not just membership in the EU, the Council of the Baltic Sea States, the Organisation for Security and Co-operation in Europe, the Baltic Assembly, the Baltic Council of Ministers, and the region’s informal networks that is important to Lithuania; the ability to respond in a timely manner to initiatives such as the EU Strategy for the Baltic Sea Region is as well. Can this EU initiative be considered a new and promising impetus for regional cooperation? The article looks for an answer to this question, focusing on regional identity and security issues. Conditions for cooperation and conflicts in the Baltic Sea region are analysed, the role of the Council of Baltic Sea States and the visions of the Baltic and Scandinavian states and Russia with respect to the Baltic Sea region are discussed, and potential consequences of the Strategy for the Baltic Sea Region for Lithuania are evaluated. A conclusion is proposed that the incompatible modern and postmodern security visions existing in the Baltic Sea region as well as other challenges to the new EU initiative do not promise significant activation in regional cooperation in the near future.