Sakymas ir rašymas: kultūros modelių tvermė ir kaita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Collection:
Sklaidos publikacijos / Dissemination publications
Document Type:
Knyga / Book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Sakymas ir rašymas: kultūros modelių tvermė ir kaita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Publication Data:
Vilnius : Aidai, 2009.
Pages:
259 p
Notes:
Bibliografija ir asmenvardžių rodyklė. LDB Dissemination.
Contents:
Pratartis — Kai kalba ąžuolas ar uola: sakytinės bendruomenės atšvaitai — Rašmenų sodo taku: naujos tapatybės daigai — Užsklanda — Literatūra — Asmenvardžių rodyklės.
Keywords:
LT
Kultūros modeliai; Lietuva; LDK; Lietuvos istorija; Rašto kultūra; Rašto kultūros istorija; Rašytinė kultūra; Sakytinė kultūra.
EN
Cultural models; Grand Duchy of Lithuania; History of Lithuania; History of Script Culture; Lithuania; Oral tradicion; Spoken culture; The Grand Duchy of Lithuania; Written culture.
Summary / Abstract:

LTŠi knyga skirta dviejų kultūros modelių - sakytinio ir rašytinio - gyvavimui skyrium, sankirtoms, sampynoms, konfliktams ir lūžiams Lietuvoje apžvelgti. Man regisi, kad tai nėra tik "teorinis" ar "abstraktus" tyrimas. Kalbėjimas ar rašymas (dažnai net mums nenorint ar nežinant) padaro girdimus bei regimus mūsų jausmus, apmąstymus, vertybinius nusistatymus. Negana to, pagal juos, o ne pagal mūsų "tikrąjį aš" kiti sprendžia apie mūsų norus ar motyvus. Tą patį galime pasakyti ir apie didžiųjų grupių - šeimų, luomų, tautų - patirtį. Valdovo duotas ir sulaužytas pažadas ar sučiuptas išdaviko laiškas, gandas apie gretimoje šalyje siaučiantį badą ar mitas apie jau priartėjusį galingo gelbėtojo atėjimą ne kartą lemia esmines politines pervartas, nors daug kas mano, kad viską lemia galia ir turtas. Istorijos sambrėškose prasidėjęs ilgalaikis procesas - naujų vertybių įsišaknijimas, kurį patvirtina ar maskuoja lėtai kintančios gestų ir simbolių reikšmės, žmonių baimės toje kaitoje netekti savo tapatumo, dažnai ir paskatinančios jo eižėjimą, naujų tapatumo pamatų paieška ir atradimas - gali tęstis ir šiandien. Toks yra ir rašto kultūros įsigyvenimas. Lietuva raštą naudoti ėmė vėlai - galima sakyti, pavėluotai. Antra vertus, lietuviai itin ilgai išlaikė gausius sakytinės kultūros elementus. "Dainuojančios revoliucijos" metafora, skirta mūsų laisvės kovai apibūdinti, ir juridiškai neprivalomi signatarų parašai po Kovo 11-osios aktu - didieji įvaizdžiai, liudijantys, kokia stipri tebėra sakytinės ir rašytinės raiškos sampyna mūsų istorijoje. Kaip tik todėl ir manau, kad "istorinis" žvilgsnis tebėra prasmingas ir tam tikru laipsniu gali išskaidrinti mūsų dabartį.Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji skirta sakytinei epochai. Ji pradedama savotišku prologu, atskleidžiančiu civilizacinį konfliktą tarp sakytinio ir rašytinio pasaulio. Veikiausiai šis konfliktas sudarė sąlygas tragiškai taikios baltų tautų christianizacijos baigčiai. Antru skyriumi siekiama parodyti sakytinės kultūros savitumą, kaip jis buvo regimas iš rašytinės perspektyvos, atskleidžiant jos prisiimtą klasikinitĮ tekstų įtaką. Trečiame "Kaip apgauti nemeluojant" mėginama įvesdinti į gyvo žodžio erdvę, atskleisti, kuo jo suvokimas kitoks, žvelgiant iš sakytinės kultūros perspektyvos. Kaip tie gyvi lietuviški žodžiai, konkrečių religinių realijų vardai, sustingę kitakalbėje literatūroje, gali parodyti sakytinės gyvensenos formas, svarstoma ketvirtame skyriuje "Kiek kojų turi gyvatė". Penktas pirmos dalies skyrius, pavadintas "Nelabai moksliniu intarpu" autoriui atrodo išskirtinis: ankstesni skyriai yra tik įvadas šiam, kuriuo siekiama atkurti pirmapradę pasaulėvoką, ypatingą dėmesį skiriant vardijimo fenomenui. Vardijamajame žodyje išryškėja visai kalbai sakytinės kultūros priskiriami bruožai - savarankiškumas, aktyvumas, paveikumas. Balso moduliacijos tokiomis sąlygomis tampa labai svarbios. Su tuo susijęs lietuvių mitologijos palikimas aptariamas šeštame skyriuje "Apie dievų ausis". Tolesniame skyriuje toliau svarstoma neverbalinė raiška, marginalizuojama rašytinėje kultūroje. Čia klausiama: "Ko verkė karžygiai?" Kunigaikščių ašaros, minimos folklore ir metraščiuose, įterpiamos į sakytinės kultūros kontekstą ir tampa dingstimi užsiminti apie archajiškiausią mūsų paveldo klodą - sutartines - bei pamėginti pajusti, ką jis galėtų sakyti šiandienos žmogui.Antroje dalyje mėginama apžvelgti rašytinės kultūros šaknijimąsi. Rašytinė kultūra (suvokiama kaip Lietuvai krikščionybės atneš tas reiškinys) meta iššūkį ankstesnei visuomenės ir žmonių tapatybei. Šis iššūkis padeda apskritai atrasti socialinės ir asmeninės tapatybės reiškinį. Pirmas skyrius parodo tą iššūkį ir tapatybės kaitos kryptį. Antrame skyriuje "Rašto namų priemenėje" aptariamas raštingumas, kaip besiformuojančios krikščioniškosios tapatybės elementas, ir jo praktinis funkcionavimas - "Raštas" čia suvokiamas ir kaip rašmenys, ir kaip Šventasis Raštas, pagrindinė Bažnyčios ir tikinčiojo tapatumo norma. Katekizme susipina sakytinė ir rašytinė kultūra, jis (ypač per poterius) aprėpia visus individus, nepaisant jų santykio su raštu. Pamokslai - trečio skyriaus objektas - tęsia rašto ir kalbėjimo, asmeninio išpažinimo ir raštu perim tos tiesos sampyną. Prie pamokslų glaudžiasi ir disputai, liudijantys naujas asmenines ir kolektyvines tikėjimo paieškos ar sutvirtinimo formas sakytinėje erdvėje. Sąlytis su knygomis tolesniame skyriuje grąžina prie naujos tapatybės radimosi - krikščionybės išplėtota antikinė meditacinio skaitymo ir rašymo praktika žmogui atskleidžia jo paties vidujybę, taip tapatumui suteikdama iki tol neregėtą matmenį. Penktame skyriuje jau galima priartėti prie autonomiško ir individualaus rašymo - to, ką šiandien vadintume asmenine kūryba ir iš jos plaukiančia autorystės samprata. Du paskutiniai skyriai pristato faktinės individo egzistencijos ribas peržengiantį asmens ir bendrijos valios įsitvirtinimą rašytinės teisės priemonėmis ir visuomenės bei valstybės identiteto kūrimą per įstatymų leidybą. [Iš pratarmės]

ISBN:
9789955656715
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/23158
Updated:
2020-12-17 21:04:39
Metrics:
Views: 43
Export: