LTRemiantis 1547–1816 metų tekstais, parašytais trijomis istorinėmis lietuvių kalbos tarmėmis, straipsnyje nagrinėjamas pagalbinio veiksmažodžio esti istorinis nykimas lietuvių neveikiamosios rūšies konstrukcijose. Lietuvių kalbos neveikiamosios rūšies prototipas yra analitinė konstrukcija, sudaryta iš neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvio ir pagalbinio veiksmažodžio būti. Dabartinėje lietuvių kalboje šio veiksmažodžio esamojo laiko asmenavimas yra taisyklingas, išskyrus supletyvinę 3-iojo asmens formą yra, kuri – rytų baltų kalbų inovacija, o istoriškai pirminė jos buvusi forma – esti. Nors veiksmažodžio yra raida ir vartosena gerai aprašyta, jo, kaip neveikiamosios rūšies pagalbinio veiksmažodžio, raidai skirta nepakankamai dėmesio. Straipsnio tikslas – remiantis 1547–1816 metų senosios lietuvių kalbos tekstais, kuriuos reprezentuoja trijų istorinių lietuvių kalbos tarmių spaudiniai, atsekti formos esti, kaip tliekančios pagalbinio veiksmažodžio funkciją, išnykimą neveikiamosiose konstrukcijose. Esminiai žodžiai: lietuvių kalba, diachronija, neveikiamoji nuosaka, dalyvis, pagalbinis veksmažodis.
ENThe prototypical passive voice in Lithuanian is an analytical construction consisting of a passive past participle and the auxiliary verb būti ‘to be’. Nowadays, the conjugation of this verb in the present tense is regular, except for the suppletive form of the third person yra, an East Baltic innovation, and historically, its original form was esti. Although the development and uses of the verb yra are well described, its development as a passive auxiliary verb has not received enough attention. The paper aims to trace the disappearance of the form esti from the function of an auxiliary verb in the passive constructions based on Old Lithuanian texts from 1547–1816, represented by prints from three historical dialects of Lithuanian. Keywords: Lithuanian (language), diachrony, passive, participle, auxiliary verb.