Polonizmai ir literatūros tradicija Jurgio Savickio "Šventadienio sonetuose"

LTJurgis Savickis (1890-1952) išsiskiria iš kitų to meto asmenybių tuo, kad vartojo naujovišką naracijos techniką ir vietoj įprastos, liaudiškos, kaimietiškos tematikos agrarinės literatūros pradėjo rašyti šiuolaikišką, Vakarų Europos tipo intelektualią literatūrą. Straipsnyje, siekiant atskleisti, kokiai lietuvių kultūros tradicijai priklauso Savickis, imamasi lingvistinių priemonių: tiriami slaviškos kilmės žodžiai, kurie kalbos lietuvių kultūros atžvilgiu yra neteiktini, siekiama atskleisti jų vartosenos priežastis. Lietuviškai kalbančių žmonių sąmonėje, autoriaus nuomone, susiliejo trijų skirtingų slavų kalbų elementai: lenkų ir baltarusių, įsiskverbę per bajorišką kultūrą bei valstiečių tarpusavio bendravimą bei rusų, kurios elementų padaugėjo rusiškos administracijos, o vėliau sovietmečio mokyklų ir Lietuvoje apgyvendintų rusakalbių dėka, pirmiausia miesto žemesniųjų sluoksnių kalboje. Šie procesai atsispindi ir Savickio kuriniuose. Pirmasis, iki-emigracinis jo kūrybos etapas, kuomet jis rašė svarbiausius savo kūrinius, atitiko lietuvių kalbos norminimo bei lietuvių bendrinės kalbos egzistavimo pirmąjį dešimtmetį. Straipsnyje tiriama Savickio novelių rinkinio „Šventadienio sonetai“ (1922) leksika, nustatomas jos ryšys su lenkiškos kultūros ir literatūros tradicija. Iš novelių tekstų išrinktos leksinės slavybės (69) grupuojamos pagal semantines kategorijas. Dauguma nagrinėjamų polonizmų yra susiję su materialine kultūra. Pastebėtina, kad perdėtą polonizmų vartojimą iš poniškumo Savickis taip pat vaizduoja gana ironiškai, kai kurie polonizmai rašomi kabutėse.Reikšminiai žodžiai: Bikultūrizmas; Bilingvizmas; Diglosija; Jurgis Savickis; Leksika; Literatūros tradicija; Polonizmai; Slavizmai; XX a. pradžios lietuvių literatūra; Biculturalism; Bilingualism; Diglossia; Jurgis Savickis; Lexicology; Literary tradition; Lithuanian literature of the first part of XXth century; Polonisms; Slavisms.

ENJurgis Savickis (1890–1952) stands out from other personalities of the time in his innovative narrative technique and contemporary intellectual literary topics typical of western Europe of that time in contrast to usual, folklore or rural topics. In order to reveal the segment of Lithuanian cultural tradition to which Savickis belongs, the article resorts to linguistic measures, e.g., it analyses words of Slavic origin which are not acceptable from the point of view of the Lithuanian culture and while doing so attempts to establish the reasons behind particular usage. According to the author, in the consciousness of Lithuanian speaking people there is a mixture of elements taken from three different Slavic languages: Polish and Belarussian (which have penetrated consciousness through the culture of nobility and interpersonal communication between peasants) and Russian, elements whereof increased in number as a result of the Russian rule, later – due to Sovietisation of schools and Russian speaking population who were brought to live in Lithuania, in particular in the language of lower levels of urban society. These processes are also reflected in the works of Savickis. In his first creative period of pre-emigration he wrote his most famous works, carried out standardisation of the Lithuanian language in the first decade of its existence. The article analyses the lexis of Savickis’ compilation of short stories “Šventadienio sonetai” [Holiday Sonnets] (1922), revealing its link with the Polish cultural and literary tradition. Lexical Slavic elements taken from short stories (69) are broken down into semantic categories. Many elements of Polish origin are related to material culture. It is noteworthy that Savickis uses Polish elements on an exaggerated scale for the purpose of irony.