LTLietuviai Šiaurės Amerikoje buvome pasklidę po visą kraštą: ne tik Čikagoje, kurioje vyko intensyvesnis lietuviškas gyvenimas, bet ir po ne tokias gausias, kaip tada vadinome, kolonijas (dabar bandoma vadinti telkiniais) arba šiaip JAV gyvenvietes, kuriose galėjome būti vieninteliai lietuviai, - nelygu, kur atsirasdavo darbų. Augdama ir gyvendama Toronte, jau vaikystėje iš Tėvo - leidėjo ir knygų platintojo - supratau, kad Santara - kažkas ypatinga, beveik stebuklas, nors, neturėdami galimybių nei automobilio, nei lėšų nuvykti į suvažiavimus Tabor Farmoje, stebėjome organizacijos veiklą iš tolo, skaitėme jos spaudą - Metmenim ir Akiračius. Tad Santarą - jau savo automobiliu ir jėgomis - pasiekiau vėlokai, apie 1970-uosius. Susižavėjau suradusi „savo žmones“, bendraminčius, ir, kaip man atrodė, daugybę ne tik protingų ir įdomių, bet ir malonių žmonių. Dauguma jų jau buvo padarę savo karjeras, baigę mokslus, sakyčiau, jau susiformavę kaip asmenybės, t. y. pasiekę aukštesnę gyvenimo pakopą negu aš, tuometė doktorantė. Dabar man atrodo, kad Santara mane išugdė ar bent uždėjo paskutinius asmenybės potėpius, kurių be jos tikriausiai nebūtų buvę, - būčiau nuplaukusi nuo lietuvybės į bendrą amerikietišką katilą kaip daugelis kitų vilčių teikusių jaunų lietuvių, kurių tik retas tame katile ko nors pasiekė ir tik tada buvo savo genties pastebėtas, bet jau buvo nuskilęs nuo kamieno. [p. 211].