Tamquam cor in pectore : the Eucharistic tabernacle before and after the Council of Trent

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Anglų kalba / English
Title:
Tamquam cor in pectore: the Eucharistic tabernacle before and after the Council of Trent
Alternative Title:
Tamquam cor in pectore: kilmė ir raida po Tridento susirinkimo
Keywords:
LT
Tridento susinkimas; Barokas; Tabernakulis; Liturgija; Tridento susirinkimo nutarimai; Baroko dailė ir architektūra; Vyskupas Mykolas Steponas Pacas; 17 amžius; Architektas Charles Borromeo.
EN
Council of Trent; Baroque; Eucharistic tabernacle; Liturgy; The Eucharistic Tabernacle; Baroque art and architecture; 17th century; Architect Charles Borromeo.
Summary / Abstract:

LTKatalikiškosios reformos ir kontrreformacijos laikais tipinį bažnyčios interjerą transformavo du pagrindiniai patobulinimai. Pirma, siekiant sukurti vieningą vidaus erdvę, buvo pašalinti struktūriniai pastato skaidymai, ypač altorinė pertvara, atskirianti navą nuo choro. Antra, tabernakulis atsidūrė centrinėje pozicijoje ant didžiojo altoriaus ir tapo įprastine Eucharistijos saugojimo forma ir pagrindiniu barokinės bažnyčios architektūros tašku. Stacionarus tabernakulis ant didžiojo altoriaus atsirado XV a. Toskanoje, jį karštai propagavo Gian Matteo Giberti, Veronos vyskupas nuo 1524 iki 1543 m. Giberčio Constitutiones, paskelbtais 1542 m. ir aprobuotais popiežiaus Pauliaus III, buvo siekiama reformuoti bažnytinį vyskupijos gyvenimą; jie įvairiais atžvilgiais tapo potridentinių patobulinimų pirmtakais. Tridento susirinkimas (1545-1563) iš naujo patvirtino realų Kristaus buvimą Eucharistijos pavidaluose, atsakydamas protestantams, atmetusiems šį katalikišką mokymą. Nors Susirinkimas nepateikė tikslių instrukcijų dėl Svč. Sakramento saugojimo, iš naujo pabrėžta pagrindinio katalikų tikėjimo ir praktikos elemento svarba paskatino ant bažnyčių didžiųjų altorių įrengti stacionarius tabernakulius. Lemiamą akstiną šiam pasikeitimui suteikė vyskupai, rūpinęsi įdiegti Tridento reformą savo vyskupijose - visų pirma šv. Karolis Boromiejus Milane. Nuo tada, kai naujoji praktika buvo įtraukta į Rituale Romanum (1614) praenotanda, Švč. Sakramento saugojimą "secundum morem Romanum" priėmė vyskupijų sinodai, ir jis sparčiai paplito visame katalikiškajame pasaulyje, kartu su pamaldumo Eucharistijai sklaida, drauge įgaudamas turtingą meninės išraiškos formų įvairovę Baroko architektūroje ir mene. Lenkijos-Lietuvos valstybė šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis. [Iš leidinio]

ENJörg Stabenow identifies two main developments that transformed the typical church interior in this era. First, elements that divided the building into different sections were removed in order to create a unified space. Secondly, the tabernacle placed in a central position on the high altar was adopted as the common form of Eucharistic reservation and became the focal point of Baroque church architecture The new practice was vigorously promoted by Gian Matteo Giberti, bishop of Verona from 1524 to 1543. Reserving the Blessed Sacrament on the high altar in the centre of the church, where it would be exposed for the veneration of both clergy and laity, formed an important part of Giberti's pastoral programme. The Council of Trent, which met from 1545 to 1563, did not give specific directives on church architecture and furnishing. However, by affirming the Catholic doctrine of the Eucharist, the conciliar decrees gave clear theological indications that were to shape the construction of the new churches and the restructuring of already existing ones. Historians have often have concentrated on the contribution made by St Charles Borromeo (1538-1584) to the development of church architecture and furnishing after Trent. The placing of the tabernacle on the main altar according to the "Roman use" was gradually adopted throughout Europe as part of the Tridentine reform, and Lithuania was no exception to this. Seen in its cultural and artistic context, it is evident that this development was not initiated by the Council of Trent, but was part of the common tendency in Renaissance and Baroque church architecture to create a unified space, in which the high-altar tabernacle was indeed, in the words of Bishop Giberti's biographer, "tamquam cor in pectore". [From the publication]

Related Publications:
Tabernakulis šiuolaikinių bažnyčių architektūroje / Linas Krūgelis. Urbanistika ir architektūra. 2010, t. 34, Nr. 5, p. 305-319.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/21492
Updated:
2020-06-16 18:10:51
Metrics:
Views: 8
Export: