LTČia pat, už šiandienos slenksčio nusidriekusių reiškinių mes, istorikai, kaip buvusio laiko reporteriai dažniausiai vengiame. Juk iš esmės Kovo 11-osios Respublika dar neįistorinta, dar nematyti sistemingų pastangų praėjusius 30 metų paversti istorija. Aprašomi trisdešimtmečio nuotykiai, analizuojamos tam tikros prabėgusio bendro gyvenimo sritys - peržengiamas tik šis istorijos slenkstis. Tad dabar, imantis vienos lietuvių intelektualinės srovės istorijos etiudo, neišvengiamai susiduriama su šiomis - sunkinančiomis - aplinkybėmis. Istorinis intelektualinio Santaros-Šviesos sąjūdžio atsiradimas Kovo 11-osios Respublikoje gali būti suprantamas kaip bendro išeivijos sugrįšimo į tėvų ir protėvių žemę lūkesčio ir įsipareigojimų dalis. Ši mintis pabrėžtina todėl, kad, labai formaliai žiūrint, nesugrįžtama tada, kai žmogus ar visas visuomeninis spiečius užgimė jau ne Lietuvoje, o diasporoje. Juk aišku, kad santariečiai - tai JAV studijavę karo pabėgėliai lietuviai. Jie dažniausiai sietini su DP karta, kurią, sekdamas Mykolu Biržiška, esu linkęs metaforiškai vadinti karių ir poetų emigracija. [p. 22].