Kalbėjimas girdint

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Kalbėjimas girdint
Alternative Title:
  • Talking and listening
  • Speech of a person and the speech of the world
Keywords:
LT
Kalba; Kalbėjimas; Girdėjimas; Kūnas.
EN
Speech; Speaking; Hearing; Body.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje apžvelgiamos kalbančio pasaulio metaforos, išplėtotos Nykos-Niliūno poezijoje (kalba erdvės, kalba žemė, takas, vėjas, kalba žuvys, paukštis, etc). Kalbantis pasaulis yra besireiškiantis pasaulis; jo kalbos girdėjimas neatsiejamas nuo kalbančio asmens patirties intensyvumo. Eilėraščiuose pasirodo tiesioginė sąsaja tarp asmens kalbos ir pasaulio kalbos: asmuo gali kalbėti, kai girdi pasaulio kalbą. Kalba prasideda matymo akte, ji išnyra iš daiktų, ir daiktai pasirodo vos besiskirią nuo žodžių. E. Husserlis ar M. Merleau-Ponty yra atskleidę juslinio suvokimo dvipusiškumą. Kaip fenomenologiniuose aprašymuose matymo ar lytėjimo abipusiškumas yra asmens patirties sąlyga, taip ir A. Nykos-Niliūno tekste asmens kalba priklauso nuo pasaulio kalbėjimo. V.Daujotytė ne vienoje knygoje yra teigusi, kad kalba nėra sakoma, ji sakosi. Svarbiausi dalykai tiesiog pasisako ir sakančiajam nepriklauso. Tačiau kalbos sakymasis nerodo kalbos autonomiškumo. Daujotytės besisakanti kalba atsiskleidžia kaip esmingai įaugusi į pasaulišką sakymo situaciją, susijusi su kalbančio asmens kūno veikimu. Tokiam kalbėjimui esmingu Daujotytė laiko vaikščiojimą. Kalbėjimo ir vaikščiojimo ryšys atskleidžiamas kaip paradoksalus, bet motyvuotas: ėjimas savo tolygiu ritmu išjudina kalbą. Nykos-Niliūno metaforos ir Daujotytės aprašymai atidengia vieną ir tą patį reiškinį – kalbos atsiradimą tarp asmens ir pasaulio. Minėti aprašymai atskleidžia mirgėjimą (vartojant Merleau-Ponty sąvoką) tarp asmens kalbos ir pasaulio kalbos. Kalbos sakymasis būdingesnis poezijai, bet galimas ir kasdienio gyvenimo sraute. [Iš leidinio]

ENThis article reviews the metaphors of the world that speaks, as developed in the poetry of Nyka-Niliūnas. A speaking world is an expressive world; hearing it speak is inseparable from experiencing its intensity. In his poems there is a direct link between an individual’s speech and the world’s speech. Speech is born in the act of seeing, and it flows out of objects; the objects are barley separate from the words. E. Husserl and M. Merleau-Ponty have revealed the dual nature of sensory conception. Just as in their phenomenological writings, the reciprocity of seeing or touching is a pre-condition for personal experience, so in the texts of A. Nyka-Niliūnas, personal speech is dependent on having heard the world speak. V. Daujotytė has asserted in more than one book that speech is not spoken, it speaks itself (‘sakosi’). However, this nature of speech (‘kalbos sakymasis’) does not mean that speech is autonomous. Daujotytė’s speech that speaks itself (‘besisakanti kalba’) is revealed to be essentially entwined with the world that speaks, which is in turn connected with the interlocutor’s body actions. Daujotytė considers walking to be an example of this type of speech. The link between talking and walking is revealed to be paradoxical, but motivated: the regular rhythm of walking liberates speech. The metaphors of Nyka-Niliūnas and the descriptions of Daujotytė uncover one and the same phenomenon: the appearance of dialogue between the individual and the world. Their writings reveal the clignotement (a Merleau-Ponty concept meaning ‘flicker’) between personal speech and the world’s speech.

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/1931
Updated:
2020-09-11 18:21:01
Metrics:
Views: 81
Export: