Między narodem politycznym a etnicznym - Litwini w pierwszej połowie XIX wieku

LTXIX a. buvusioje LDK teritorijoje kilę tautinių sąjūdžių (tautinio atgimimo) procesai buvo visoje Europoje vykusių permainų fragmentas. Formavosi naujųjų laikų tautos, dar vadinamos etninėmis tautomis. Visgi, dar verta grįžti prie klausimo: ar nepernelyg pabrėžiamas skirtumas tarp naujosios etninės lietuvių tautos ir LDK politinės (bajorų) tautos? XIX a. I pusėje LDK bajorai laikė save ir lietuviais (LDK piliečiais), ir lenkais (Abiejų Tautų Respublikos piliečiais). Žemaitijos atveju, bajoras, tiesa, galėjo save laikyti žemaičiu, kas liudija apie stiprų žemaičių bendrumo jausmą. Skirstymas į lietuvius ir žemaičius būdingas ir etniniams lietuviams, be to, lietuviais dar vadinta ir dalis baltarusių valstiečių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieštara tarp lenkiškai kalbančių dvarininkų ir lietuvių valstiečių, nors reali, dažnai perdedama. Daug LDK bajorų XIX a. pr. net tarpusavyje kalbėjo lietuviškai arba baltarusiškai. Dabartinės Lietuvos teritorijoje 1897 m. 27,7% bajorų gimtąja kalba nurodė lietuvių (žemaičių). Ankstyvojo laikotarpio lietuvių kūrėjai taip pat nepriešpastatė savęs Lietuvos ir Lenkijos unijos tradicijai, juos išskyrė tik įsitikinimas lietuvių kalbos ir raštijos ateitimi. Ta prasme jie laikytini politinės ir etninės tautos paribiu. Tautinėje ideologijoje LDK politinės tautos ir etninių lietuvių bendrumas buvo pažeistas, bet nesunaikintas.Reikšminiai žodžiai: Politinė tauta; Etnosas; Lietuviai; Political nation; Ethos; Lithuanians; Tautinis atgimimas; Tautinė tapatybė; Tautinė savimonė; Lithuanian national revival; National identity; National consciousness.

ENThe processes of the national movement (national revival) which started in the former territory of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the 19th century were a fragment of changes taking place in entire Europe. The nations of the new era, a.k.a. ethnical nations, developed. Nonetheless, it is still worth coming back to the question: isn’t the difference between the new ethnical Lithuanian nation and the political nation (nobility) of GDL emphasised too much? In the 1st half of the 19th century, the nobility of the Grand Duchy of Lithuania considered themselves both Lithuanians (GDL citizens) and Poles (citizens of the Polish-Lithuanian Commonwealth). In case of Samogitia, noblemen could consider themselves Samogitians, which shows a strong feeling of commonness among Samogitians. The division into Lithuanians and Samogitians is also characteristic of ethnical Lithuanians, moreover, some Belarusian peasants were also called Lithuanians. It is noteworthy that the opposition of Polish-speaking landowners and Lithuanian peasants was often exaggerated, real though. A lot of nobles in GDL even spoke to each other Lithuanian or Belarusian in the early 19th century. In 1897, 27.7% of the nobility from the territory of present Lithuania indicated Lithuanian (Samogitian) as their mother tongue. Early Lithuanian authors neither distinguished themselves from the tradition of the Polish-Lithuanian Commonwealth, only the confidence in the future of the Lithuanian language and script divided them. They should be considered the periphery of the political and ethnical nation in this respect. The commonness of the political nation of GDL and ethnical Lithuanians was corroded but not destroyed in the national ideology.

• The Role of Latvian nationalism in the transformation of Lithuanian nationalism during the long 19th century / Saulius Pivoras. Nations and nationalism. 2020, 26, 4, p. 566-579.
• Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis / Aldona Prašmantaitė. Vilnius : Diemedis, 2000. 351 p.