Didžioji Icchoko Mero kūrybos tema

LTIcchokas Meras (g. 1934) – dramatiško likimo rašytojas: karo metais jį, žydų vaiką, slėpė ir augino lietuvių šeima, jis mokėsi ir studijavo lietuviškose mokyklose, savo knygas, gyvendamas Lietuvoje, o nuo 1972 m. ir Izraelyje, rašo tik lietuvių kalba. Tai novelių apysaka Geltonas lopas (1960, 2 red. 2005), romanai Lygiosios trunka akimirką (1963), Ant ko laikosi pasaulis (1965), Mėnulio savaitė (1971), Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius (1976), Sara (1982). Meras yra įsipareigojęs kalbėti už tūkstančius sušaudytų savo tautiečių žydų. Holokausto tragedija – jo kūrybos tema. Jis yra iš tų autorių, kurie turi savo didžiąją temą. Bet svarbu tai, kad kūrėjo asmeninė patirtis, jo surinkta medžiaga apie Vilniaus getą, neblėstantis Holokausto aukų atminimas nėra tik aprašymas ar gilinimasis į martirologiją. Priklausymas dviem tautybėm, dviem kultūrom (žydų ir lietuvių), matyt, gerokai lėmė Mero mąstymo savitumą bei platų požiūrį. Modernioje jo prozoje sukuriami novatoriški meninės tikrovės modeliai, siekiama kuo didesnio apibendrinimo, artėjimo prie visuotinių tiesų. Į universalumą orientuoja kūrinių sąlygiškumas, daugiaprasmiai simboliniai vaizdai, stipri įtampa. Straipsnyje ir aptariami šios kūrybos ypatumai: gyvybės poetizavimas, Savo-Svetimo problema, būtinumas sąmoningai rinktis poziciją ir dvasios vertybes, kovos ir humanizmo iškėlimas. Daroma išvada, kad kūrinių intelektualiosios prasmės yra gana išplėtusios Holokausto atspindžių ribas. Brandi ir meniškai įtaigi Mero proza kelia bendresnes individo būties bei mūsų laikų žmonijos tragiškos egzistencijos problemas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Holokaustas; Modernistinė proza; Egzodas.

ENIcchokas Meras (born 1934) is a writer with a dramatic legacy. During WWII, as a Jewish child he was hidden and raised by a Lithuanian family. He attended Lithuanian schools and has written all his books in Lithuanian, even after moving to Israel in 1972. These books are the collection of short stories Geltonas lopas [‘Yellow Patch’] (1960, revised 2005), and the novels Lygiosios trunka akimirką [‘A Draw Lasts for a Moment Only’] (1963), Ant ko laikosi pasaulis [‘What the World Rests On’] (1965), Mėnulio savaitė [‘Moon Week’](1971), Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius [‘Striptease, or Paris–Rome–Paris’] (1976), and Sara (1982). Meras speaks for the thousands of Jews who did not survive the war. The tragedy of the Holocaust is his creative theme. It is important to note that the author’s personal experience and the material he has compiled about the Vilnius ghetto, and his commemoration of the victims of the Holocaust, are not mere description and delving into martyrology. In his modern prose he creates innovative models of artistic reality, seeking to achieve the widest possible relevance, an approximation to universal truth. The article discusses these particularities of the author’s oeuvre: the poeticisation of life, the problem of Self-Other, the necessity of consciously choosing a stance and spiritual values, and the exultation of humanism and ‘the good fight’. The author of the article comes to the conclusion that the intellectual values of these works have considerably extended the limits of Holocaust reflections. Meras’ mature and artistically compelling prose raises broader issues of individual existence and the existential tragedies of humanity in our time.

• Nuotykiai, kančia ir propaganda: Antrasis pasaulinis karas sovietmečio lietuvių prozoje vaikams / Loreta Jakonytė. Žmogus ir žodis. 2015, 2, p. 39-53.
• Žydai, lietuviai ir holokaustas / Alfonsas Eidintas. Vilnius : Vaga, 2002. 477 p.