Monografija "Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas: kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija"
LTJ. Ruškus ir G. Mažeikis parengė iškilų, brandų mokslo kūrinį, kuris tenkina originalumo, mokslinio naujumo reikalavimus. Pažymėtinas šios monografijos mokslinis ir socialinis praktinis aktualumas, taip pat pozityvi tarpdalykinio bendradarbiavimo sinergija. Modernių ir klasikinių šaltinių idėjos taikliai ir subtiliai pasitelkiamos negalės fenomenui Lietuvoje atskleisti. Monografijos rezultatai gali būti pritaikomi platesnei geopolitinei ir sociokultūrinei erdvei. Tačiau studijos autoriams galima pateikti kelias kritines pastabas. Pirma, daugelis klausimų, kurie monografijoje keliami tarsi pažangi naujovė, yra iškelti ir atsakyti ne(be)madingoje, galbūt todėl ignoruojamoje katalikybės socialinėje doktrinoje bei humanistinėje psichologijoje. Antra, abejonių kelia perdėtai laisvas sąvokos "paradigma" traktavimas. Trečia, monografijoje kartais vienpusiškai kritikuojamos kitos paradigmos ir teorinės tradicijos. Daugiausia kliūva vadinamajai klinikinei paradigmai, galima įžvelgti latentinį priešiškumą psichologine ir edukacine diagnostika užsiiminėjančių tyrėjų ir praktikų atžvilgiu. Vargu ar tikslinga struktūrinį funkcionalizmą vertinti kaip pasenusią, nebeaktualią teorinę tradiciją, kažin ar visiškai išsisėmusios yra neįgaliųjų integracijos idėjos bei praktikos. Kiek pagrįstas objektyvių negalės biologinių pamatų sąmoningas neigimas? Ketvirta, kai kurie monografijos skirsniai pagal savo žanrą, turinį ir stilistiką nėra mokslinis tekstas. Nepaisant kritinių pastabų, visiškai akivaizdu, kad J. Ruškaus ir G. Mažeikio kūrinys yra originalus bei vertingas mokslo darbas.
ENJ. Ruškus and G. Mažeikis developed an outstanding, mature scientific work that meets requirements of the originality and scientific novelty. Scientific and social practical relevance of the monograph is noteworthy, as well as positive synergy in an interdisciplinary cooperation. Ideas from modern and classical sources have been invoked straight and exquisitely for the disclosure of the phenomenon of disability in Lithuania. Results of monograph can be applied to a wider geopolitical and socio-cultural space. However, the study authors can be given a few critical comments. First, most of the questions which asked in the monograph like an advanced novelty, have been asked, and have been answered in social doctrine and humanistic psychology out of fashion - perhaps that is why Catholic ignored it. Second, there is a doubt concerning the excessively lax use of the approach of concept of "paradigm". Third, the monograph is sometimes one-sidedly criticizes other paradigms and theoretical traditions. So-called clinical paradigm gets hot most, latent hostility in respect to researchers and practitioners involved in psychological and educational diagnostic can be seen. It is hardly appropriate the structural functionalism to be regarded as an obsolete, irrelevant theoretical tradition; it is unlikely that ideas and practices of integration of the disabled are played out. How much has deliberate denial of objective biological foundations of the disability been justified? Fourth, some sections of the monograph under its genre, content and style are not a scientific text. Despite the criticisms, it is obvious that J. Ruškus and G. Mažeikis work is an original and valuable scientific work.
