Lietuvių transmigrantų identitetų konstravimo modeliai : lūkesčiai ir realybė

LTLietuvių transmigrantų pasakojimai apie ilgus metus puoselėtas viltis sugrįžti į tėvynę liudija norą kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Okupacijos laikotarpiu ši trauka buvo itin stipri. Esminiai lūkesčiai, susiję su savirealizacija ir pagalba gimtajai šaliai, buvo formuojami dar DP stovyklose, Pabaltijo universitete. Vėliau, diasporoje, steigiant sekmadienines mokyklas ir jose mokantis lietuvių kalbos, liaudies šokių, rūpinantis lietuviškų knygų leidyba, organizuojant dainų šventes, svarbesnių Lietuvai datų paminėjimus, įsijungiant į lietuvių bendruomenių ir parapijų gyvenimą, dalyvaujant skautų, ateitininkų organizacijose. Emigrantai, nusprendę grįžti gyventi į savo, arba savo tėvų, gimtąją šalį, buvo susikūrę tam tikrą įvaizdį, subrandinę lūkesčius realizuoti save padedant Lietuvai. Opi jiems yra pilietybės legitimavimo problema. Dažnam tai ne tik būtinybė, bet ir principinis, garbės klausimas, kaip ir kai kurie kiti su legaliu grįžimo įforminimu susiję valstybinės politikos aspektai. Tyrimas parodė, kad transmigrantai stengiasi pasirinkti, su kuo bendrauti, ir nelinkę prisirišti prie giminaičių. Tam jie neturi ekonominio intereso, socialumo poreikis taip pat yra patenkinamas bendraujant su kolegomis, bendraminčiais. Socialiniams tinklams, kurie atskleidžia grįžtančiųjų santykį su visuomene, teikiamas svarbus vaidmenuo, nors jie patys to nesureikšmina. Derepatriacija išvengiama tik užtikrinant transmigrantams saugią aplinką, formuojant tvirtą socialinį tinklą, naudojantis kultūrinės savirealizacijos galimybėmis; tai, savo ruožtu, lemia teigiamą valstybės vertinimą.Reikšminiai žodžiai: Emigrantai (Diaspora); Inkultūracija; Transmigracija; Repatriacija; Identitetas; Pilietybės diskursas; Socialiniai tinklai.; Diaspora; Enculturation; Transmigration; Repatriation; Identity; Citizenship discourse; Social network.

ENCompared to the current wave of economic emigration, Lithuania experiences infrequent repatriation, or "return-home" phenomenon." My interest is mainly in the political wave of emigrants, who retreated from Lithuania to the Central Europe during World War II, stayed at the "displaced persons" camps and then moved to the West. For 50 years, they were clearly defined as diaspora, exile people. The data for this presentation were collected during 2005, using anthropological field research methods. The object of a presentation is Lithuanian transmigrants and their children, who have either returned to live to Lithuania, or are "on the move" between different countries. The decision to repatriate is determined not just by the patriotism of the emigrants, and expectations to see the same wonderful country as they remember it before the war, but also by economic situation considerations, especially for returned pensioners and for specialists, who see Lithuania as an unused field of business. The main problem that returnees face in Lithuania is double citizenship discourse. This is not just a necessity; it is principally a question of honor. Most of the transmigrants I studied are unsatisfied with the political processes in Lithuania. And just self cultural realization alone determines a positive attitude towards the Lithuania state, even though it has "to improve and improve". Summarizing our observations, the transmigrants, who decided to return and settle for a long time in Lithuania have expectations about quality of life in Lithuania, but very often they are disappointed with the reality they find. [From the publication]

• Ethnic pilgrimages: people of Lithuanian descent in Lithuania / Mary E. Kelly. Sociological spectrum. 2000, vol. 20, iss. 1, p. 65-91.
• Lietuviškosios tapatybės sampratos kaita visuomenės sąmonėje 2008–2017 metais / Aida Savicka. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2019, Nr. 2 (45), p. 68-83.