Ar krikštatėviai lietuvių visuomenėje tampa antraisiais tėvais
LTStraipsnyje siekiama pažvelgti į žmogaus socializacijos ir giminystės problemas atskleidžiant krikštatėvių ir krikštavaikių santykius kaip dvasinės prigimties (kraujo ar įgytos įvaikinimo) giminysčių opozicijos fenomeną – per krikštą įvesti į religinę ir pasaulietinę bendriją. Tyrimo objektas yra Lietuvos kaimo ir miestelių gyventojų krikštynų papročiai bei jų kaita XX amžiuje. Be prigimtiniu ar įvaikinimo būdu įgyjamos tėvystės ar motinystės, Romos katalikai pripažįsta ir panašius socialinius ryšius, suteikiamus kartu su Sutvirtinimo, ypač Krikšto sakramentu. Kaip ir su tikraisiais tėvais, krikštatėviai su krikštavaikiais negali sukurti šeimos; nelaimei atsitikus, krikšto tėvas ir krikšto motina turi atstoti tėvus ir padėti auklėti vaiką. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje lietuvių visuomenėje gyvavo juridiškai įteisinta ir liaudies papročiuose sureikšminta nuostata, jog krikštatėviai, kaip asmenys, per krikštą įgiję dvasinės giminystės statusą, įgyja ir teisę bei pareigą būti krikštavaikio globėjais. XX amžiaus antrojoje pusėje dvasinės giminystės samprata išlaikė tradicijos tęstinumo idėją. Dvasinės giminystės fenomenas, netekęs juridinio aspekto, pastaraisiais metais buvo sutvirtintas kraujo giminystės saitais, teikiant pirmenybę kraujo giminaičiams ir krikštatėviams. Kartu tai ir prigimtinės giminystės ryšių sustiprinimo būdas bei sudvasinimas: giminės, įgiję krikštatėvio statusą, tampa dvasiškai artimesni nei kiti kraujo giminės. Per visą XX amžių gyvuoja nuostata, kad krikštatėviai prireikus privalo atstoti tikruosius tėvus.
ENThe paper aims to view the problems of human socialisation and kinship through the relationship between the godparents and godchildren as a phenomenon of opposition between kinships of spiritual nature (through birth or adoption) when baptism is the means of introduction into religious and secular community. The object of the study is the customs of baptism in Lithuanian rural settlements and small towns as well as their change in the 20th c. Besides fatherhood or motherhood through natural childbirth and adoption, Roman Catholics recognise similar social relationship conferred by the sacraments of confirmation and especially baptism. As is the case with real parents, godparents are not allowed to create families with their godchildren and in case of misfortune the godfather and the godmother must be parents to the child and participate in his upbringing. At the end of the 19th c. – in the first half of the 20th c. there existed in Lithuanian society a legalised attitude, which was given prominence in folk customs, that godparents, given the status of “spiritual kinship” through baptism, acquired the right and duty to be guardians of their godchild. In the second half of the 20th c. the concept of spiritual kinship preserved the idea of continuation of tradition. Having lost its legal aspect, the phenomenon of spiritual kinship was recently reinforced by the links of blood kinship, i.e. priority in choosing godparents is given to blood relatives. It is also the means to strengthen and spiritualise natural kinship relations: relatives given the status of godparents become spiritually closer than other blood relatives. Throughout the 20th c. there existed the attitude that godparents must substitute real parents when needed.
