Lietuva ir Vatikanas Pirmojo pasaulinio karo metais

LTXX a. pradžioje stiprėjanti lietuvių tautinė savimonė susidūrė su vis didėjančia polonizacija. Ypač tai buvo jaučiama bažnytinėje aplinkoje. Lietuvių veikėjai pradėjo siekti Lietuvos Bažnyčios savarankiškumo - atskiros provincijos nuo Lenkijos Bažnyčios. Tačiau jų pastangos į tai atkreipti Šventojo Sosto dėmesį ilgai nebuvo vaisingos. Lietuvos kunigams reikėjo turėti nuolatinį savo atstovą prie Vatikano, tad 1913 m. pavyko pasiųsti į Romą kanauninką Kazimierą Prapuolenį. Jis pradėjo megzti ryšius su aukštais Romos dvasininkais ir diplomatais, aiškino jiems apie Lietuvą ir lietuvių pastangas turėti lietuvišką Katalikų Bažnyčią. Tais klausimais daug rašė Italijos spaudoje, platino savo knygą "Lenkų apaštalavimas Lietuvoje". Jis tapo atvykstančių lietuvių patarėju, ypač siekiant gauti popiežiaus leidimą surengti "Lietuvių dieną", kurios tikslas - skleisti plačią propagandą apie Lietuvą. Tai jau naujas etapas santykiuose tarp lietuvių veikėjų ir Vatikano. Nuo 1916 m. Vatikaną lankė vis daugiau lietuvių veikėjų. Kai kurie iš jų gavo audienciją pas popiežių Benediktą XV. Tuo metu susidariusi politinė situacija Europoje vertė Vatikano administraciją peržiūrėti savo pozicijas lietuvių tautos atžvilgiu. 1917 m. pradžioje popiežius sutiko paskirti "Lietuvių dieną" pasaulio katalikų bažnyčiose. Ji buvo surengta 1917 m. gegužės 20 d., turėjo ne tik finansinę, bet ir politinę reikšmę. Šventasis Sostas pirmą kartą oficialiai pripažino, kad yra atskira lietuvių tauta, kuri siekia ne tik bažnytinio savarankiškumo, bet ir savo valstybingumo.Reikšminiai žodžiai: Vatikanas; Pirmasis pasaulinis karas, 1914-1918 (Didysis karas; World War I); Tautinė sąmonė; Polonizacija; Katalikų bažnyčia.

ENThe national self-perception of Lithuanians, which was growing stronger at the beginning of the 20th century, faced the ever increasing Pololization, which was especially visible in the church environment. Lithuanians commenced their strivings for self-sufficiency of Lithuanian Church as a separate province. However, their strivings to draw the attention of the Holy See to the issue were not fruitful. Lithuanian priests had to have their permanent representative in Vatican and in 1913 Lithuania succeeded to send canon Kazimieras Prapuolenis to Rome. He started establishing connections with high-level Rome clergy and diplomats, talked to them on Lithuanian issues and Lithuanians’ strivings to have their own Catholic Church. He wrote in Italian press on the issues, disseminated his book “Polish Apostles in Lithuania”, became the counselor to Lithuanian visitors and strived for Pope’s permission to arrange the “Lithuanian Day” with the aim to spread broad propaganda about Lithuania, which was a new phase in the relations between Lithuania and Vatican. Starting from 1916 more Lithuanians visited Vatican, some of which received an audience of the Pope Benedict XV. The political situation in Europe forced Vatican administration to review its positions with regard to the Lithuanian nation. At the beginning of 1917 the Pope agreed to give the permission to arrange the “Lithuanian Day” in the world’s catholic churches. The event was arranged on 20 May 1917 and had both a financial and political significance. The Holy See for the first time officially recognized the independent Lithuanian nation, striving both for self-sufficiency of its church and its own state.