Šventinta ugnis ir jos vartojimas. Liaudiškasis požiūris (Trakų dekanatas. XX a.)

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Šventinta ugnis ir jos vartojimas. Liaudiškasis požiūris (Trakų dekanatas. XX a.)
Alternative Title:
Blessed fire and its use
In the Journal:
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis [LKMA metraštis]. 2000, t. 16, p. 347-364
Keywords:
LT
Liaudiškas religingumas; Liaudiški tikėjimai; Lokalinė etnografija, Trakų dekanatas, ugnies šventinimas, tradicijos pokyčiai; Trakų dekanatas; Šventinta ugnis.
EN
Blessed fire; Folk attitudes; Folk religiosity; Local etnography, Trakai deanery, blessing of the fire, changes of the tradition; Trakai deanery.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje tyrinėjami su šventinta ugnimi susiję papročiai. Darbo tikslas – atskleisti, kaip Trakų dekanato parapijiečiai suvokė šios sakramentalijos paskirtį ir kaip ją vartojo savo reikmėms XX a. Straipsnyje aptariami parsineštos šventintos ugnies vartojimo būdai, nustatomi diachroniniai papročių pokyčiai ir atskleidžiami parapijų lokaliniai savitumai. Straipsnyje aptariamas šventintos ugnies parsinešimo paprotys. Kokiu pavidalu parsinešti šventintos ugnies ir kaip ją vartoti, lėmė istorinis laikas, asmens amžius, teritorija, individuali pasaulėžiūra, kaimo bendruomenės, šeimos tradicija. Vienų tikinčiųjų šventintos ugnies vartojimo sfera buvo siauresnė, kitų – daug platesnė. Pirmuoju atveju žmonės dažniausiai šventinta ugnimi tik įdegdavo ugnį krosnyje. Kai kurie asmenys šventinta ugnimi taip pat smilkydavo kambarius, ją vartojo nuo audros. Šventinta ugnimi uždegdavo žvakę mirties atveju ar per mirties metines, išvykstant į kelionę. XX a. pirmoje pusėje šventintos ugnies sfera kai kuriais atvejais apėmė žmogaus, gyvūnijos ir augalijos aplinką. XX a. antroje pusėje ji susiaurėjo: ugnis dažniausiai vartota tik žmogaus aplinkoje, kartais – gyvūnijai pasmilkyti. Gyvoji ugnis vartota žmogaus aplinkoje, anglys – žmogaus ir augalijos aplinkoje, o šventinti degtukai – žmogaus ir gyvūnijos aplinkoje. XX a. pabaigoje įvairaus amžiaus tikintieji šventinti daugiausia nešėsi degtukų. Lokaliniais savitumais išsiskyrė Valkininkų, Senųjų Trakų, Rykantų, Paluknio, Daugų, Onuškio parapijos.

ENThe paper explores the customs related to blessed fire. The aim of the study is to reveal how the parishioners of Trakai Deanery understood the purpose of this sacramental and how they used it for their needs in the 20th c. The paper discusses the ways of using brought blessed fire, identifies diachronic changes of customs, reveals local peculiarities of parishes, and discusses the custom of bringing blessed fire. The form of brought blessed fire and mode of usage were determined by the historical period, person’s age, territory, individual worldview, and the tradition of a rural community and family. The scope of using blessed fire was narrower by some of the congregation and much wider by others. In the first case, people mainly used blessed fire to set fire in the stove. Some people also used blessed fire to incense the rooms and used it against the storm. They used it to light a candle in the event of death or at death anniversary, or when setting out on a journey. In the first half of the 20th c. the scope of blessed fire in some cases covered the environment of humans, animals and plants. It narrowed in the second half of the 20th c.: fire was mainly used in the human environment and sometimes to incense animals. Burning fire was used in the human environment, and coal in the human and plant environment, whereas blessed matches in the human and animal environment. At the end of the 20th c. the congregation of various age groups mostly brought matches to be blessed. Valkininkai, Senieji Trakai, Rykantai, Paluknys, Daugai, Onuškis parishes stood out by local peculiarities.

ISSN:
1392-0502
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/15495
Updated:
2018-12-17 10:42:53
Metrics:
Views: 7    Downloads: 3
Export: