Istoriniai šaltiniai apie mirusiųjų deginimo paprotį Lietuvoje, išimtys ar taisyklė?

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Istoriniai šaltiniai apie mirusiųjų deginimo paprotį Lietuvoje, išimtys ar taisyklė?
In the Journal:
Lituanistica. 2001, Nr. 1, p. 65-72
Keywords:
LT
Baltų gentys; Fino-ugrų gentys; Papročiai. Apeigos / Customs. Rites.
EN
Baltic tribes; Finno-Ugric tribes.
Summary / Abstract:

LTIki XII a. pab. baltų lietuvių gentys mirusius degino ir laidojo pilkapiuose. Iki XIV a. pab. ar net XV a. pr. , jei kalbama apie laidoseną Lietuvoje, mirusiųjų deginimo paprotys dažnai vertinamas kaip pagonybės simbolis. Nepaisant to, kad archeologinių duomenų apie laidojimo papročius Lietuvoje XIII-XIV amžiais labai trūksta. Šaltiniai nekelia abejonių, kad mirusieji ilgą laiką buvo deginami tik pas prūsus ir kuršius arba finougrus lybius. Vargu bau šaltinių stoka yra atsitiktinis dalykas. Lietuva (siaurąja prasme) buvo regionas, stipriai orientuotas į kaimynus, kur mirusiųjų deginimo papročiai jau buvo pamiršti. Šaltiniai tik nurodo, kad po mirties buvo sudeginti keturi lietuvių aukščiausiosios karinės ir politinės valdžios hierarchai: Mindaugas, Gediminas (Vytenis ?), Algirdas ir Kęstutis. Iš žinomų 13-os šaltinių, menančių mirusiųjų deginimo paprotį, paprastai tekalbama tik apie Vakarų baltų gentinius junginius - prūsus, kuršius. Ten šis paprotys aprašomas kaip visuotinis socialine prasme. Apžvelgus amžininkų liudijimus, priešpriešos pagonybė - krikščionybė tapatinimas su mirusiųjų deginimo papročiu, atrodo koreguotinas. Trūksta socialinių grupių specifikos duomenų. Todėl mirusiųjų deginimo papročio nykimo neverta sieti su vien su Lietuvos krikštu 1387 m. pastaroji data šiuo atveju vertintina ne tik kaip ano meto pasaulėžiūros lūžio priežastis, bet ir kaip rezultatas. Ilgalaikiai tiesioginiai kontaktai su kaimynais krikščionimis galėjo inspiruoti mirusiųjų deginimo papročio nykimą Lietuvoje dar iki oficialaus krikšto.

ENThe Baltic tribe of Lithuanians cremated their dead and buried them in barrows until the end of the 12th century. By the end of the 14th century inhumation was practiced with the advent of Christianity in Lithuania. There is not enough archaeological data in this region to characterize burial practice in the 13th-14th centuries. Support from historical sources need to be used. There are 13 historical sources from this time period in reference to Baltic burial customs. Most of them (6) relate to cremation customs of the Prussians. A couple of sources mention this custom with the Curonians, and one with the neighbouring Finno-Ugric Livs. From these, we know that with the mentioned Western Baltic and Finno-Ugric tribes all individuals were cremated, regardless of their social status. There are no historical facts that individuals of various social levels in the Lithuanian tribal region were cremated. Four of the sources by written witnesses relate only great military and political leaders - Dukes Mindaugas, Gediminas (Vytenis?), Algirdas, Kęstutis being cremated after death. Therefore historical sources essentially relate no information about burial patterns in 13th-14th centuries Lithuania. The absence of historical sources allows us to suggest that cremation had ceased before the official Christianization of Lithuania in 1387. The main reasons for this situation could be the population increase and a strong neighbouring orthodox influence. [From the publication]

ISSN:
0235-716X; 2424-4716
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/13072
Updated:
2018-12-17 10:51:54
Metrics:
Views: 23    Downloads: 8
Export: