Lietuviškos homiletikos klausimas Žemaičių vyskupijos seminarijoje 1845-1865 m.

LTStraipsnyje tyrinėjamas lietuvių kalbos įtraukimo į Žemaičių vyskupijos seminarijos homiletiką, arba pamokslų rengimo ir sakymo mokymą, klausimas. Aiškinamasi, kokios aplinkybės lėmė tokio sprendimo atsiradimą, kieno iniciatyva jis buvo priimtas ir kokią vietą homiletikos programoje užėmė lietuvių kalba. Siekis išlaikyti lietuvių kalbą pastoraciniame darbe 1845–1865 m. Žemaičių vyskupijoje buvo susijęs su pasikeitimais Katalikų bažnyčios politikoje. Plečiantis rusų valdžios nutautinimo politikai ir stačiatikybės propagandai, suaktyvėjo katalikų dvasininkijos veikla ne tik tikybos, bet ir nacionaliniais klausimais. Katalikų bažnyčios kovoje su stačiatikybe svarbiausia priemone tapo lietuvybės politika, turėjusi įtvirtinti katalikybę visuomenėje per šios visuomenės kalbos vartojimą pastoraciniame darbe. Tokios politikos svarbą pirmasis pastebėjo 1844 m. Žemaičių vyskupijos valdytoju tapęs Jonas Krizostomas Gintila, o vėliau ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Straipsnyje konstatuojama, kad Žemaičių vyskupijos seminarijoje 1846 m. oficialiai įvestas lietuviškas homiletikos kursas, taip pat 1846 m. į Žemaičių vyskupijos seminarijos homiletiką įvesti lietuviški pamokslai buvo naujas reiškinys XIX a. Lietuvos seminarijose. Lietuvių kalba pirmą kartą įgijo konkretų vaidmenį mokymo programoje. 1845–1865 m. parengti kunigai buvo pirmieji XIX a. dvasininkai, apmokyti skleisti religines tiesas lietuvių kalba. Tai sudarė palankesnes sąlygas lietuvybei Žemaičių vyskupijoje plėstis, o per ją – ir lietuvių tautinei savimonei stiprėti.Reikšminiai žodžiai: Religijų ir bažnyčių istorija; Krikščionių bendruomenės; Laikai po reformacijos; Katalikų bažnyčia; Lietuviška homiletika; Religious and church history; Christian communities; Post-Reformation; The Catholic Church; Lithuanian homiletics.

ENBased on the archival documents, the present article analyses the introduction of the Lithuanian language in the course of homiletics at the Samogitia diocesan seminary -training college for catholic priests of Samogitian diocese - in the middle of the 19th century. An attempt was made to find out on whose initiative and under what circumstances this was done and what role was played by the Lithuanian language in the programme of homiletics in 1845-1865, i. e., beginning with the reform of the seminary and through to its transference to Kaunas, when Samogitian diocese was influenced by the nominated Samogitian bishop Jonas Krizostomas Gintila and Samogitian bishop Motiejus Valančius. We came to a conclusion that in the curriculum of Samogitia diocesan seminary the Lithuanian language gained importance in the 19th century: in 1846-1848 and maybe till 1849 Lithuanian possibly was the only teaching language of the course of homiletics (in later years part of the course was possibly taught in Lithuanian); the preaching of sermon in Lithuanian came into practice in 1846. The priests trained at the Samogitia diocesan seminary in 1845-1865 were the first Lithuanian ecclessiastics in the 19th century, specially prepared to propagate the truths of religion in the national language. [From the publication]