Tautinis terminologijos savitumas

LTStraipsnyje, kuris paremtas lietuvių terminologijos duomenimis, bandoma įrodyti, kad teiginys, jog mokslo, meno, religijos, technikos ir kitų žmonijos sričių tarptautinis pobūdis iš anksto nulemia terminologijos tarptautiškumą, yra klaidingas. Kiekviena tauta normaliomis sąlygomis išreiškia savo mintis, idėjas ir teorijas savo tautine kalba, taigi savitu būdu. Tas kalbos savitumas turėtų rodyti ir lemti ja kuriamos ir vartojamos terminologijos savitumą, tautinį jos pobūdį. Tautinis terminologijos savitumas parodomas ne tik gimtosios leksikos vartojimu, žodžių darybos būdais ir priemonėmis terminams sudaryti, tam tikros kalbos semantinės sistemos paisymu, bet taip pat skolintų terminų (ir tarptautinių) adaptacija pagal tarties, rašybos, kirčiavimo, morfologijos ir sintaksės reikalavimus. Iš esmės toks yra lietuvių terminologijos pobūdis nuo pat lietuvių rašomosios kalbos pradžios XVI a. iki šių dienų.Reikšminiai žodžiai: Terminologija; Tarptautinė terminija; Tautinė terminija.

ENThis paper, based on Lithuanian terminological data, tries to confirm the inaccuracy of the statement that the international character of science, art, religion and engineering predetermines internationality of terminology. Every nation under normal conditions expresses the same thoughts, ideas and theories in its native language, thus in its original way. The essential feature of terminology in every language is nationality. The national originality of terminology is shown not only by usage of indigenous vocabulary, ways and means of word-formation and complex term formation in coinage of terms and taking heed of the system of meanings of a certain language, but also by the adaptation of borrowed terms (also international terms) to the requirements of the pronunciation, orthography, accentuation, inflexion and syntax. In the main this is characteristic of Lithuanian terminology from the very beginning of written language in the 16th century until the present day. [From the publication]