Santaikos bažnyčios statybos istorija
LTStraipsnyje aprašoma Santaikos parapijos Vilkaviškio vyskupijoje įkūrimo (1927 m.) ir dviejų bažnyčių statybos istorija. Svarbiausias istorijos šaltinis yra Santaikos bažnyčios archyve esantys dokumentai, ypač buvusio jos klebono kunigo Vincento Birbilo užrašyti parapijiečių susirinkimų protokolai. Santaikos parapijos įkūrimo ir bažnyčios statybos istorija laikytina būdingu XX a. I pusės mažos kaimo parapijos kūrimo pavyzdžiu. Išlikę dokumentai rodo, kad parapijoje vis dar buvo tvarkomasi konservatyviai, laikantis senųjų papročių. Organizacinius ir finansinius klausimus sprendė parapijiečių komitetas arba visuotinis susirinkimas. Visuomeninis apylinkės ūkininkų gyvenimas daugiausia tebebuvo susijęs su parapijos veikla. Santaikos bažnyčios statyba liudija liaudies architektūros tradicijų gajumą. Laikiną medinę bažnytėlę statė vietos meistrai tokiu pat būdu, kaip buvo statomi kaimo gyvenamieji namai, iš paruoštos medienos. Architekto paslaugomis nesinaudota. Ji panaši į paprastą erdvią kaimo pirkią su kryželiu ant šelmens. Mūrinės bažnyčios statyba buvo pradėta 1939 m., jos projektą parengė profesionalus architektas V. Trečiokas. Senu papročiu pirmiausia buvo pastatyta zakristija ir koplyčia, kad jose stalius galėtų gaminti medinę interjero įrangą. 1944 m. statybos darbai nutrūko, nebaigtas bažnyčios pastatas buvo nacionalizuotas ir paverstas kolūkio sandėliu. Po karo parapijiečiai susiremontavo laikiną medinę bažnytėlę, jos frontone labiau išryškinant pastato sakralinę paskirtį. Ji iki šiol yra negausios Santaikos parapijos bažnyčia.
ENThe article provides a story on the establishment of the parish of Santaika and the construction of the church in the diocese of Vilkaviškis. The history of founding the parish and building the church is regarded as a characteristic example of the foundation of a small parish in the countryside in the first half of the 20th century. According to the available documentary material, parishioners led a conservative way of life, observing old traditional customs. For the most part the farmers of the district continued to be involved in parishional activities as far as their economic and social life was concerned. In the villages of Užnemunė (the northern parts to the south of the Nemunas River) traditions of folk architecture were alive. The methods of erecting folk buildings used to be applied in constructing not only a small temporary wooden church, but also a brick one, the project of which was prepared by a professional architect.
