Kryždirbystė po 1990 metų

Rinkinys:
Sklaidos publikacijos / Dissemination publications
Publikacijos rūšis:
Knygų dalys / Parts of the books
Kalba:
  • Lietuvių kalba / Lithuanian
  • Anglų kalba / English
Antraštė:
Kryždirbystė po 1990 metų
Kita antraštė:
Cross-crafting after 1990
Knygoje:
Lietuvių kryždirbystė. P. 176-193.. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024
Santrauka / Anotacija:

LTAtgauta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė grąžino ir teisę laisvai kurti bei tradicinėse vietose statyti kryžius ir koplytėles. Iškart po 1990 m. labiausiai pastebimas buvo reikšmingų senųjų paminklų, sovietinės valdžios nugriautų arba sunykusių dėl amžiaus, restauravimas, atstatymas. Daugiausia tai buvo visai bendruomenei svarbūs kaimų, miestelių aikščių kryžiai, tarpukariu gyvavusių patriotinių organizacijų, valstybės jubiliejų ir pan. paminklai. Atkuriami buvo ir vietiniai kryžių kalneliai, kryžiai bei koplytėlės prie stebuklingais laikomų šaltinėlių, kapelių, kapinių vartų ir pan. Rečiau buvo atstatomi pakelės ir sodybų kryžiai - tai iš dalies lėmė per kelias dešimtis metų pakitę patys keliai, išnykę arba į kolūkines gyvenvietes nukelti kaimai bei vienkiemiai. Juos iš dalies pakeitė naujos paskirties paminklai - memorialiniai kryžiai, kuriuos išnykusių kaimų vietose statė buvę jų gyventojai arba jų palikuonys. Į tą teisingumo atstatymo vajų įsiliejo ir paminklai žuvusiems partizanams, tremtiniams, kitoms sovietmečio represijų bei žudynių aukoms, kurių viešas pagerbimas okupacijos metais buvo neįmanomas. Atminimo kryžius pradėta statyti ir buvusiems iškiliems valstybės veikėjams, dvasininkams, mokslininkams ir pan. Atstatant nuo laiko stipriai nukentėjusius, bet dar iš dalies išlikusius paminklus arba tokius, kurių išvaizda buvo žinoma iš fotografijų, kartais stengtasi bent apytiksliai atkurti jų formas. Ypač tai pasakytina apie tarpukario lietuviškuosius kryžius, kurių ne tik pastatymo intencijos (pavyzdžiui, Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis 1928 m.), bet ir gausi puošyba liaudiškais ornamentais tebelaikoma svarbia ne tik pamaldumo, bet ir tautiškumo išraiška. Memorialinius išnykusių kaimų paminklus taip pat stengtasi statyti puošnius ir „tautiškus".

ENThe restoration of independence of the Republic of Lithuania in 1990 marked a return to the freedom of crafting and erecting crosses and shrines in traditional locations. In the immediate aftermath of 1990, one of the most noticeable activities was the restoration and reinstallation of significant old monuments that had been demolished by the Soviet government or had deteriorated due to age. These restoration efforts primarily focused on crosses located in village and town squares that were of great importance to the entire community, as well as monuments erected by patriotic organizations in the interwar period to commemorate state anniversaries and other important occasions. Hillocks of crosses, individual crosses, and shrines near purportedly miraculous springs, individual graves, cemetery gates, and other sites were reinstated. Roadside crosses and crosses at homesteads were less frequently rebuilt, partly because the roads themselves had changed over the course of several decades, and villages and solitary homesteads had disappeared or been relocated to collective farm settlements. Some of these were partly replaced by monuments of a new function - memorial crosses, constructed by former inhabitants or their descendants on the sites of vanished villages. The justice restoration efforts also extended to the construction of monuments to honour fallen partisans, deportees, and other victims of Soviet-era repressions and massacres, whose public commemoration was impossible during the occupation years. Commemorative crosses were erected for former prominent statesmen, clergymen, scientists, and others.

Mokslo sritis:
Nuoroda į įrašą:
https://www.lituanistika.lt/content/1234
Atnaujinta:
2026-10-15 14:32:14
Metrika:
Peržiūros: 18
Eksportas: