Kryždirbystė sovietmečiu

Rinkinys:
Sklaidos publikacijos / Dissemination publications
Publikacijos rūšis:
Knygų dalys / Parts of the books
Kalba:
  • Lietuvių kalba / Lithuanian
  • Anglų kalba / English
Antraštė:
Kryždirbystė sovietmečiu
Kita antraštė:
Cross-crafting in the Soviet era
Knygoje:
Lietuvių kryždirbystė. P. 126-139.. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024
Santrauka / Anotacija:

LTKryždirbystės tradicijos tąsos požiūriu sovietmetis Lietuvoje (1940-1941, 1944-1990] buvo ypatingai sudėtingas laikotarpis. Nuo pirmųjų pokario metų sakraliniai mažosios architektūros paminklai imti naikinti sąmoningai. Sovietų valdžiai dažniausiai užkliūdavo miestelių aikštėse, pakelėse ir ypač nuo seno šventomis laikytose vietose stovintys kryžiai ir kiti sakraliniai paminklai. Vis dėlto, nors ir veikė valstybiniu lygmeniu įteisinta draudimų, naikinimo, represijų sistema, šie paminklai šen bei ten išdygdavo ir sovietmečiu. Ypač atkakliai žmonės kryžius atstatydavo šventose vietose po masinio naikinimo vajų, pavyzdžiui, Kryžių kalne. Taigi, nors ir gerokai prislopinta, kryždirbystės tradicija gyvavo ir sovietmečiu. Tuo laikotarpiu sakraliniai paminklai tradiciškai buvo statomi įvairiose įprastose vietose, bet pastebėtina, kad palaipsniui jų mažiau statyta sodybose, pakelėse, koncentruotasi į šventorius ir kapines. Minimu laikotarpiu buvo tęsiama tradicija kryžiumi ar kitu sakraliniu paminklu pažymėti žmonių žūties vietas. Jau pirmaisiais pokario dešimtmečiais dalis kryžių buvo pastatyti partizanams jų žūties vietose ar sodybose, gimtuosiuose kaimuose, kryžkelėse ir kitur, taip pat ištemtiems į Sibirą artimiesiems atminti. Pakelėse statyti paminklai ženklino avarijų vietas, nelaimingus įvykius keliuose ar laukuose. Be to, sovietmečiu, ypač pokario metais, žmonės, kaip ir anksčiau, didelių nelaimių (karo, epidemijų) metu statydavo sakralinius paminklus, Dievo užtarimo ir pagalbos šiuo sunkmečiu prašydami sau, savo kaimui, miestui ar visam kraštui. Dažnas pokariu pastatytas kryžius turėjo dedikacijas, atskleidžiančias paminklo pastatymo motyvus, pavyzdžiui, „Neapleisk, Aukščiausias, mūsų ir brangią tėvynę Lietuvą", „Jėzau gailestingas, gelbėk mus šiame baisiame sūkuryje".

ENDuring the Soviet era in Lithuania (1940-1941, 1944-1990), the cross-crafting tradition faced formidable challenges. From the early post-war years, the deliberate destruction of sacred small-scale architectural monuments became a customary occurrence. Soviet authorities, consistently irked by crosses and other sacred structures dotting town squares, roadsides, and particularly ancient sacred sites, implemented a system of bans, destruction, and repression at the state level. Despite this suppression, monuments sprouted in various locations. With remarkable persistence, people kept reconstructing crosses at revered sites following widespread destruction campaigns, as witnessed on the Hill of Crosses. Hence, even under the stringent conditions of Soviet rule, the cross-crafting tradition endured. While sacred monuments were traditionally erected in various customary places, a discernible shift occurred over time. Fewer were constructed in homesteads and at roadsides, giving way to an increasing prevalence in churchyards and cemeteries.

Mokslo sritis:
Nuoroda į įrašą:
https://www.lituanistika.lt/content/1190
Atnaujinta:
2026-10-15 14:32:52
Metrika:
Peržiūros: 19
Eksportas: