Linksniuojamųjų priešdėlio *pa- vedinių kirčiavimas

LT1. Su prielinksniu po (<*pā) istoriškai susiję du dabartinės lietuvių kalbos priešdėliai -po- ir -pa-. Jie abu gali būti laikomi vieno ir to paties priešdėlio *pā- alomorfais: pa- atitinka silpnąjį, po- - stiprųjį realizacijos laipsnį (Mikulėnienė, Žeižienė, 1994). Tai matyti iš linksniuojamųjų vedinių kirčiavimo. Priešdėlio po- vediniai, - tiek daiktavardžiai, tiek būdvardžiai, - visuomet kirčiuojami priešdėlyje ir tik pagal pastovaus kirčiavimo paradigmą, plg. pódukra (1), pópietė (1), póžemis (1), pósūris, -ė (1). Priešdėlio pa- dariniams būdingas kilnojamasis kirtis, plg. pamergė (3b), pagirỹs (3b), pavakarė (34b), papilnỹs, -ė (3b). Aptinkama įvairių šaknies kirčiavimo atvejų, pakalnė (2) ir pakálnė (1), pakrántė (1) ir pakrañtė (2). Sakninio kirčiavimo variantai, tokie kaip pajūris (1), patėvis (1), pasúolė (1), tarmėse neretai turi priešdėlinio - pastovaus ar kilnojamojo - kirčiavimo variantą, plg. pãjūris (1), pãtėvis (1), pasuolė (3b): pãsuolę. Taigi variantų gausumas skatina ieškoti motyvų, galėjusių lemti skirtingą priešdėlio *pā- vedinių akcentuacijos raidą. [Iš teksto, p. 118].