Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai

LTLietuvių pozicijos Klaipėdos krašte, ypač miestuose, Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atsikūrimo metu 1918 m. nebuvo labai stiprios. Lietuviška veikla čia suaktyvėjo tik 1919 m. pabaigoje Versalio laikos konferencijos sprendimų įtakoje, ir kai į kraštą persikėlė dalis aktyvių mažlietuvių iš kairiojo Nemuno kranto. Nuo 1920 m. kovo mėn. lietuvišką judėjimą ėmė remti Lietuvos vyriausybė per savo karinę misiją, vėliau per atstovybę Klaipėdoje, tačiau ši parama daugiausia ėjo slaptais kanalais, kadangi teko skaitytis su prancūzų administracija, kuri labiau simpatizavo lenkams ir vietiniams vokiečiams nei dėl savo teisių kovojantiems lietuviams. "Prancūzmečio" laikotarpiu Klaipėdos krašto lietuviai, beje, kaip ir dauguma krašto gyventojų, išskyrus aktyviąją vietinės lietuvių visuomenės dalį (daugiausia atvykėliai iš Tilžės apylinkių), labiau rūpinosi savo asmenine gerove nei krašto politinės priklausomybės problemomis. Kalbant apie Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikas ir rūpesčius "prancūzmečio" laikotarpiu, nereikėtų pervertinti jų politinio aktyvumo. Į tą yra atkreipę dėmesį ir nemažai tuometinių Lietuvos politikų (tai, beje, liečia ir vietinius vokiečius). Pasak Lietuvos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko, trimečio laikotarpiu "nei lietuviai ieškojo kelio į Lietuvą, nei vokiečiai - į Vokietiją. Vieni ir kiti žiūrėjo naudos". Taigi valstybinis ir politinis brendimas Klaipėdos krašte 1920-1922 m. buvo užgožtas asmeninės naudos siekimo. Dėl šių priežasčių klaipėdiečiai dažnai susilaukdavo priekaištų ir iš Kauno, ir iš Berlyno [p. 41-42].

ENThanks to the effort and determination of certain Lithuanian Government leaders, officers and Riflemen, a political programme, which until recently had been but a dream to unite two branches of the nation in one political organism, was partially realised in January 1923. A small section of the local Lithuanian population of Klaipėda actively supported the annexation of the Region by Lithuania. The majority, although not opposed to the policy of Greater Lithuania, remained passive bystanders. By drawing the Region into its state, the Lithuanian Government created a novel ethno-political situation for itself. There were no analogous situations in Lithuania, despite the problem with the Vilnius Region, which, although polonised and cut off from Lithuania at that time, was better known and understood by the Lithuanian Government. Meanwhile Klaipėda was faced new problems with which there was no experience to deal.