LT1923 m. sausio įvykiai Klaipėdoje - plati ir sudėtinga tema. Jos analizę sunkina ne tik tai, kad šis klausimas, kaip ir daugelis kitų, istoriografijoje buvo nepakankamai gerai išnagrinėtas. Svarbu pažymėti ir tai, kad sausio įvykių Klaipėdoje istorija Lietuvoje lig šiol yra pernelyg ideologizuojama. Daugeliui lietuvių XX a. Lietuvos istorija suformavo kankinio sindromą, kuris istoriniuose tyrinėjimuose pasireiškė ir pasireiškia savos tautos, jos atstovų vaizdavimu kankiniais. Tokiam požiūriui būdinga ieškoti kaltų tarp kitų tautų, o savo tautos veiksmus bet kokiomis priemonėmis pateisinti tiek praeityje, liek dabartyje. Kaip Klaipėdos kraštas atsidūrė Lietuvos Respublikos sudėtyje 1923 m.? Šis klausimas buvo pagrindinis 1993 m. sausio mėn. į Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro organizuotą konferenciją susirinkusiems dalyviams. Atrodo, kad bent j šį klausimą atsakymas buvo rastas: 1923 m. nebuvo klaipėdiškių sukilimo, šis kraštas, nebyliai pritariant daugeliui Europos šalių, tarp jų ir Vokietijai, didlietuvių, visų pirma Šaulių sąjungos, pastangomis buvo prijungtas prie Lietuvos. Antra vertus, Lietuvos veiksmams klaipėdiškiai nesipriešino, o tam tikra jų dalis net pritarė tokiam Klaipėdos krašto ir Lietuvos susijungimui. Gerai suprantame, kad šios konferencijos medžiagos publikavimas, kaip ir pati konferencija, susilauks Lietuvoje nevienareikšmiško vertinimo. Tad neišvengiamai kils klausimas: kokio tikslo siekė konferencijos organizatoriai. Užbėgdami įvairioms kalboms už akių, galime atsakyti: siekėme visų pirma atviro pokalbio apie mūsų praeitį, ne mažiau svarbu mums buvo ir demitologizuoti Lietuvos istoriją XX a. pirmojoje pusėje [p. 4].