Klaipėdos krašto užėmimas

LT1919.06.28 Versalio konferencijos nutarimu Klaipėdos krašto valdymas laikinai perėjo Antantės žinion. 1920.02.13-14 į Klaipėdą atvyko nedidelė prancūzų įgula (Chausseurs Alpins batalionas), vadovaujama Antantės komisaro generolo Odry. 1920.02.17 generolas Odry Klaipėdos kraštui valdyti paskyrė "Arbeitsauschuss" (Darbo talkos) prezidiumą, pavadindamas jį Klaipėdos krašto Direktorija. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl Klaipėdos krašto ir Nemuno-Klaipėdos komunikacijos sistemos susikirto ne tik Lietuvos-Vokietijos, bet ir Lietuvos-Lenkijos, kuri nebuvo patenkinta suvaržytomis teisėmis Dancige, interesai. 1921 metų pavasarį lenkų dienraštis "Przegląd Wieczorny", analizuodamas Briuselio konferenciją, rašė, kad lietuvių-lenkų santykiuose, be Vilniaus, kyla naujas klausimas - Klaipėda. "Kalbama, kad Aukščiausioji Taryba pasilieka Klaipėdą federacinei lenkų-lietuvių vyriausybei." Lenkijos aktyvumas Klaipėdos krašte pasireiškė suvaržyto Lietuvos ir Vokietijos ekonominio ir politinio veiklumo fone: Vokietija buvo karą pralaimėjusi valstybė ir turėjo išmokėti 32 mlrd. dolerių reparacijų, o Lietuva, turinti problemų dėl ginčo su Lenkija Vilniaus krašte, dar nebuvo pripažinta de jure. Lenkijos pozicijų sustiprėjimas Klaipėdos krašte būtų reiškęs labai trapaus po Želigovskio žygio status quo žlugimą. Nuo 1922 metų pradžios lietuviai pradėjo galvoti apie Klaipėdos užėmimą ginkluotu būdu, organizuojant šią akciją iš Lietuvos [p. 35].

ENIn the aftermath of World War One, Lithuania and Germany were not alone in disputing control of the Klaipėda Region. Lithuania and Poland also had conflicting claims on the Region. The strengthening of Poland's position and her economic motives for annexing Klaipėda were not welcome in Lithuania, where already by the beginning of 1922 considerations were being given to the annexation of Klaipėda by force. The final decision on this matter was made during a meeting of the Lithuanian Government on September 28 1922. The Lithuanian Army and Riflemen's Association were entrusted with the task of uniting Klaipėda with Lithuania. In order to draw attention away from the Operation, the "Chief Committee for the Preservation of Lithuania Minor" was formed in Klaipėda. Effectively this was supported by 8,000-10,000 local inhabitants. The main role in the Rising was played by soldiers sent in from Lithuania. In total, 621 Lithuanian soldiers, 41 officers, 887 Riflemen and 243 volunteers took part in the Operation in Klaipėda in 1923. Control was taken of the Region without great complications and the inhabitants reacted passively and more serious encounters (between the Lithuanians and the French) took place only in Klaipėda itself. Only after the seizure of Klaipėda was a Regional Army of local inhabitants formed. Its ranks soon rose to 1,500. However it was disbanded in the same year and part of its levee incorporated into the regular Lithuania Army. The direct involvement of all Lithuania in the Klaipėda Events was kept strictly secret and not discussed publicly because of the complicated nature of the Region's political status.