1863 m. sukilimas ir lietuvių nacionalinio judėjimo politinė programa

LTPer 125-erius metus, praėjusius po sukilimo, specialioji literatūra, įvairiomis kalbomis pasakojanti apie 1863-jų metų įvykius, pasiekė keturženklį skaičių. Vien lenkų istorikai paskyrė XIX a. vidurio kovoms daugiau kaip tūkstanti straipsnių, didesnės apimties studijų ir daugiatomių veikalų. Toli pažengė ir šaltinių publikavimas, kuris yra būtinas, norint išvalyti iš istorijos šiurkščius iškraipymus, politini tendencingumą, ir nutylėjimus. Šaltinių publikavimas - lemiamoji istorijos kaip mokslo sąlyga, savaip apsauganti prieš amžius mirusius, sustingusius, jau nebegalinčius keistis, deformuotis įvykius nuo pernelyg didelio modernizavimo, į kurį iš dalies veda vienos ar kitos palikuonių kartos teisė interpretuoti praeitį, kuri kartais tiesiog neleidžia praėjusios epochos žmonėms patiems kalbėti apie savo nuotykius taip, kaір jie patys matė, suprato, aiškino, įtikinėjo kitus. Šaltinių publikavimas, jei jis doras ir sąžiningas, bent truputį sulygina aprašomosios epochos herojų ir juos tyrinėjančiųjų teises. Ėjimas link šios idealiai konstruojamos pusiausvyros sukilimo istoriografijoje yra akivaizdus. Pradinis šios istoriografijos etapas, prasidėjęs kone kartu su pirmaisiais gnkluotais susirėmimais, ypatingas tuo, kad studijų autoriai buvo kaі kurie tiesioginiai sukilimo arba jo slopinimo dalyviai, istorijos mokslo arenoje pratęsę pamiškėse pasibaigusią kovą. Тaі pasakytina tiek apie reakcinių rusų istorikų, tiek apie lenkų ir lietuvių sukilėlių, pasitraukusių į Vakarų Europą, darbus: ir vienų, ir kitų pastangų vaisiai panašėjo į atsiminimus, negalinčius, o dažnai ir nesistengiančius, ištrūkti iš atviro subjektyvumo nelaisvės. Šis subjektyvumas, savaime aišku, lietė ir šaltinius, kuriais remiantis buvo rašoma, ir tyrimo metodus.Tad tas panašumas visai netinka konkuruojančių istoriografijos krypčių socialiniam ir ideologiniam pažangumui nustatyti. Ir dar vienas esminis dalykas, pareinantis nuo pačių istorinio tyrimo sąlygų. Oficialioji rusų istorikų grupė, spręsdama apie "lenkų maištą" iš valdžios įstaigų bei tardymo komisijų popieriuose išlikusių faktų, vieningai juodino sukilėlius, o emigracijoje dirbusius istorikus varžė ta aplinkybė, jog apie konspiracinę veiklą, ginkluotą priešinimąsi caro valdžiai teko rašyti tada, kai Rusijoje gyveno tiesioginiai tų įvykių dalyviai (bent iki amnestijos), taip ir nedemaskuoti tardymo metu. Kita vertus, būtent pastarojoje istoriografijos kryptyje išryškėjo skirtingi sukilimo organizatorių socialiniai-ekonominiai bei politiniai-tautiniai siekimai [p. 29-30].

ENThere is no common agreement in historiography as to the attitude of activists of Lithuanian national movement towards the rebellion of 1863: opinions oscillate from the statement about total approval of anti-Russian movement to the idea that political aims of rebels were alien to Lithuanians. Though investigations indicate that the political program of Lithuanian national movement was not prepared in written form, indirect sources enable us to make a statement that the progressive part of Lithuanian society cherished the idea of Lithuanian state united with Poland and Gudija (the Ukraine) which was one step off the archaic model of union, but not a notion of modem independent Lithuanian state yet.

• Lietuvos ir Lenkijos XIX amžiaus sukilimai lietuvių istoriografijoje. Kultūros barai 2001, 2, 63-68.
• Lietuvos sienos: tūkstantmečio istorija. Vilnius : Baltos lankos, ©2009. 177 p.