Lietuvos kariuomenė "po Osamo bin Ladeno": transformacijos iššūkiai ir kryptys
LTOsamo bin Ladeno grėsmė privertė keistis ir NATO. Ne vien pagal gyvenimo logiką ir strateginę padėtį reformuotis, bet ir iš pagrindų keisti savo gyvavimo koncepciją. Skaudžia patirtimi suvokta, kad galingi geležiniai kumščiai - ar tai būtų laivynas, ar armija, ar oro pajėgos - negali apsaugoti valstybių nuo mikroskopinių teroristinių kuopelių, o diktatorius, tokius kaip Sadamas Husseinas, lengviau likviduoti nei kažkokį mistinį al-Zarqawį. Suvokti naujas grėsmes, suprasti, kaip su jomis kovojama, parengti pirmiausia doktrinas, o vėliau - karius, vienu žodžiu, persigrupuoti iš pagrindų - štai naujas NATO iššūkis. Sunku patikėti, kad nuo 2001-ųjų, kai Niujorke sugriuvo dangoraižiai, nuo 2002-ųjų, kai NATO vadovai Prahoje nustatė naujas Aljanso vystymosi gaires, atsirado ir efektyviai veikia ne tik tokie dariniai kaip Sąjungininkų transformacijos vadavietė Norfolke ar NATO greitojo reagavimo pajėgos, bet pasaulyje atsirado ir dvi visiškai kitokios nei anksčiau valstybės - Afganistanas ir Irakas. Minėti procesai jau palietė ir Lietuvą, jos diplomatijos ir gynybos sistemas. Pastaruosius penkiolika metų krašto apsaugos sistema išgyveno nuolatinius virsmus. Paminėkime pereitas fazes - kariuomenės įkūrimas, formavimasis, suderinamumo su NATO, o vėliau - Aljanso standartų siekimas. Atsidūrus NATO tarpduryje - nauji sukrėtimai: visiška restruktūrizacija, mažinimas, profiliavimas, specializacija, apskritai visos koncepcijos keitimas - nuo teritorinės prie kolektyvinės gynybos [p. 82-83].
